Drakonai garažuose ir skeptiškas mastymas

Kuo tikėti? Nesąmonių atpažinimo metodai, idėjos, kurių neįmamoma patikrinti, nematomų drakonų garaže analogija. Trumpas straipsnelis pagal C. Sagan “Demonų apsėstas pasaulis”.

Įsivaizduokite, kad jums tvirtinu: mano garaže gyvena tikras, ugnį spjaudantis drakonas! Be abejo, norėsite patikrinti, išvysti drakoną savo akimis. Ištisus šimtmečius sklandė nesuskaičiuojama daugybė pasakojimų apie drakonus, tačiau nebuvo realių įrodymų. Ir štai – puiki proga!

Nusivedu jus į garažą. Metate žvilgsnį, pamatote kopėčias, tuščias dažų skardines, seną triratuką… nėra jokio drakono.  – Tai kurgi čia drakonas? – klausiate.

- A, jis štai čia, – atsakau kažkur mosteldamas ranka. – Pamiršau pasakyti, kad tai – nematomas drakonas.

Jūs pasiūlote ant grindų pabarstyti miltų, kad būtų galima sekti drakono pėdsakų pasirodymą.

- Puiki mintis, – atsakau. Bet šis drakonas nuolat skraido.

Tada norite panaudoti infraraudonųjų spindulių jutiklį, kuris fiksuotų nematomas drakono liepsnas.

- Labai gera mintis, tačiau nematomo drakono liepsnos neskleidžia karščio.

Sugalvojate apipurkšti drakoną dažais ir taip padaryt jį matomą.

- Irgi labai gera mintis, tačiau tai bekūnis drakonas, ir dažai prie jo nelips…

Ir taip toliau. Aš pasipriešinu visiems jūsų siūlymams patikrinti, pateikdamas ypatingą paaiškinimą, kodėl jie neveiks.

Taigi, koks skirtumas tarp nematomo skraidančio bekūnio drakono, besispjaudančio karščio neskleidžančia nematoma ugnim, ir – jokio drakono? Jeigu nėra būdų paneigti mano teiginį, jokio įmanomo eksperimento, ką gi reiškia mano pasakymas, kad drakonas egzistuoja? Jūsų negalėjimas paneigti mano hipotezę jokiu būdu dar nereiškia mano teisumo įrodymo. Neįmanomi patikrinti pareiškimai, nepažeidžiami paneigimais tvirtinimai tiesos požiūriu yra beverčiai, nesvarbu, kokį įkvėpimą ar nuostabos pojūtį galėtų žadinti. Viskas remiasi tik tuo, kad prašau patikėti mano žodžiais be jokių įrodymų.

Viena, ką tikrai sužinojote iš mano atkaklaus tvirtinimo, esą garaže gyvena drakonas – kad mano galvoje dedasi kažkas keisto. Norėsite suprasti, kas gi įtikino mane, jeigu to drakono neįmanoma niekaip užfiksuoti. Jums tikrai kils mintis, kad man galėjo prisisapnuoti ar regėjau haliucinacijas.

Įsivaizduokite: nors nepavyko niekaip patikrinti, jūs vis tiek iš principo norite tikėti šia idėja. Taigi, griežtai neatmetate minties, kad garaže gyvena drakonas, o paprasčiausiai kuriam laikui ją atidedate. Dabartiniai duomenys svariai ją neigia, tačiau jei atsirastų naujų duomenų – esate pasirengęs juos peržiūrėti.

Tarkim, reikalai pakryspta kita linkme. Gerai, tebūnie drakonas nematomas, tačiau jum bežiūrint, ant miltuotų grindų atsiranda pėdsakų. Užpurškę dažų, prieš save išvystate ore siūbuojančią dantytą keterą. Nepaisant viso jūsų skeptiškumo dėl drakonų egzistavimo – jau nekalbant apie nematomus drakonus, – dabar turite pripažinti, kad čia kažkas yra ir kad metus pirmą žvilgsnį, viskas atitinką nematomo skraidančio drakono idėją.

O dabar kitas scenarijus: įsivaizduokite, kad tokių, kaip aš, yra daug. Keli jūsų pažįstami žmonės, įskaitant ir tuos, kurie tarpusavy viens kito nepažįsta, visi jums pasakoja apie nematomus drakonus, gyvenančius jų garažuose, tačiau kiekvienu atveju įrodymų praktiškai nėra.

Pagaliau pasirodo ir pirmieji įrodymai – drakonų pėdsakai ant miltuotų grindų. Tačiau – jų niekuomet neatsiranda stebint skeptikui. Savaime išplaukia alternatyvus paaiškinimas: atidžiai ištyrus akivaizdu, kad tokie pėdsakai gali būt suklastoti. Pasirodo kitas drakonų entuziastas, rodantis savo apdegusį pirštą, ir laikantis tai retu atveju, kai fiziškai pasireiškė bekūnio drakono iš garažo ugnis. Bet vėlgi – yra ir kitų galimybių. Mes puikiai suvokiame, kad yra daugybė kitų būdų apdegti pirštą – ne tik nematomam drakonui apspjovus ugnim. Toks „įrodymas“ – nors ir labai rimtai jį vertina drakonų šalininkai – toli gražu nėra svarus. Vėlgi viskas remiasi tiesiog prašymu patikėti be jokių rimtų įrodymų.

Taigi, kokie yra metodai atpažint, kada hipotezė verta bent jau rimtesnio dėmesio ir tyrimo?

Moksle atspirties taškas gali būti eksperimentų rezultatai, duomenys, stebėjimai, matavimai, „faktai“. Jei galime, randame turtingą galimų paaiškinimų aibę ir sistematiškai kiekvieną paaiškinimą statome akistaton su faktais. Besimokantys mokslininkai apginkluojami nesąmonių atpažinimo priemonių rinkiniu.Šiuo rinkiniu naudojamasi kaip savaime suprantamu dalyku kas kart, kai svarstyti pateikiamos naujos idėjos. Jeigu naujoji idėja išlieka patikrinus visomis mūsų rinkinio priemonėmis, ją sutinkame šiltai, tačiau atsargiai. Jeigu krypstate į šią pusę, jei nenorite nusipirkti nesąmonės, net kai esate primygtinai patikinamas, štai atsargumo priemonės, kurių galite imtis; tai yra tikras, išmėgintas ir patikrintas metodas.

Skeptiškas mastymas susikoncentruoja į priemones, kaip sudaryti ir suprasti svarų argumentą, ir, kas ypač svarbu, atpažinti klaidingą ir apgaulingą argumentą. Klausimas ne tas, ar mums patinka išvada, plaukianti iš samprotavimų sekos, bet: ar išvada iš tiesų plaukia iš prielaidų ar pradinio taško ir ar prielaidos yra teisingos.

Štai kai kurie iš įrankių:

Kada tik įmanoma, „faktus“ turi patvirtinti nepriklausomas šaltinis.

Skatinkite svarstyti įrodymus iš esmės, dalyvaujant kompetetingiems įvairių pažiūrų šalininkams.

Autoritetų ar vyresnybės pateikiami argumentai nėra svarūs – „autoritetai“ praeityje klydo. Lygiai taip pat jie klys ir ateityje. Moksle nėra autoritetų, daugų daugiausia – ekspertai.

Sugalvokite daugiau nei vieną hipotezę. Jeigu reikia ką nors paaiškinti, apsvarstykite visus skirtingus būdus, kaip būtų galima tai paaiškinti. Paskui pagalvokite apie testus, kuriais įmanoma sistemiškai paneigti visas galimybes. Likusi hipotezė, kuri ištvėrė neigimą, turi daugiau šansų būt teisingas atsakymas nei tuo atveju, jei būtute paprasčiausiai prilipęs prie pirmos idėjos, patraukusios jūsų dėmesį.

Stenkitės per daug neprisirišti prie hipotezės vien dėl to, kad pats ją iškėlėte. Siekiant žinių, ji yra tik tarpinė stotelė. Paklauskite savęs, kodėl jums patinka ši idėja. Objektyviai palyginkite ją su alternatyvomis. Ar yra argumentų ją atmesti? Jei nerandate jūs – galbūt ras kiti.

Suteikite idėjai skaitinę išraišką. Jeigu tai, ką aiškinate, galima kažkaip išmatuoti, suteikti skaitinę reikšmę, tada daug geriau galėsite įžvelgti skirtumus tarp konkuruojančių hipotezių.

Jei yra argumentų grandinė – kiekviena grandis, o ne tik daugelis iš jų privalo funkcionuoti, įskaitant ir prielaidas.

Okamo skustuvas. Patogi apskaičiavimo „iš akies“ taisyklė. Susidūrę su dviem hipotezėm, kurios paaiškina duomenis vienodai gerai, pasirenkame paprastesnę ir nereikalaujančią papildomo paaiškinimo.

Visada iškeltkite klausimą – ar galima, bent iš principo, įrodyti, kad hipotezė yra klaidinga. Pasiūlymai, kurių neįmanoma patikrinti ar įrodyt esant klaidingus, nedaug verti. Paimkim žinomą idėją, kad mūsų visata tėra viso labo elektronas daug didesniame Kosmose. Tačiau jei niekada negausim informacijos iš anapus mūsų visatos, argi idėja nepasižymi tuo, kad jos neįmanoma paneigti? Jūs privalot sugebėti patikrinti tvirtinimus. Skeptikams turi būti suteikta galimybė pasekti jūsų argumentaciją, pakartoti eksperimentus ir pažiūrėti, ar gaus tokį patį rezultatą, kaip jūs.

Svarbiausia – pasikliauti apdairiai suplanuotais ir atliktais eksperimentais. Iš plikų samprotavimų nedaug tesužinosime. Kyla pagunda pasitenkinti pirmu galimu paaiškinimu, kuris mums ateina į galvą. Vienas paaiškinimas geriau, negu jokio. Tačiau kas atsitiks, kai sugalvosime keletą? Kaip pasirinksime? Spręsime ne mes. Leisime nuspręsti eskperimentams.

Kontroliniai eksperimentai yra visa ko pagrindas. Jeigu, pavyzdžiui, naujieji vaistai tariamai išgydo ligą 20% atvejų, turime patikrinti, ar kontrolinei ligonių grupei, gėrusiai netikras cukrines tabletes (placebo), savaime nepagerės sveikata taip pat 20% atvejų? Juk jei nuo tų „vaistų“ pasveiksta tiek pat ligonių, kaip ir savaime – kodėl reiktų manyt, kad vaistai apskritai veikia?

Įvairias hipotezes reikia tikrinti atskirai vieną nuo kitos. Įsivaizduokite, kad jum skauda galvą. Jūs pasimeldžiate ir išgeriate aspirino. Skausmas praeina. Iš kur žinosite, kas jum padėjo – maldos ar vaistai? Tikintieji sakys, kad maldos, ateistai – kad vaistai.

Dažnai eksperimentas privalo būti „dvigubai aklas“, kad tie, kurie tikisi tam tikrų duomenų, vertindami rezultatus neatsidurtų potencialiai kompromituojančioje padėtyje. Pavyzdžiui, policijos nuovadoje, sustačius į eilę įtariamuosius ar atpažįstant asmenis iš nuotraukų, procedūrai vadovaujantis pareigūnas pats turėtų nežinoti, kuris yra tikrasis nusikaltėlis – kad sąmoningai ar net netyčia nepadarytų įtakos liudytojui.

Skeptiškas mastymo būdas yra labai panašus į mokslinį metodą. Iš esmės, tai ir yra mokslinis metodas, tik taikomas kasdieniniame gyvenime. Čia mes negalime kasdien patys atlikinėt eksperimentų, tikrindami ateivių iš kosmoso, nematomų drakonų, dvasių ar kalėdų senelio hipotezes, todėl dažnai tenka apsiribot šaltiniais: knygom, televizijos laidom, žiniasklaida, interneto svetainėmis. Tačiau akivaizdu, kad čia rasime visko – ateiviai egzistuoja ir yra tarp mūsų, ateiviai grobia žmones, ateiviai tik šiaip skraido po pasaulį, ateiviai būdavo tik senovėje, ateiviai yra dvasios, ateiviai yra šėtono tarnai, ateivių nėra visai – tai tik keli variantai, ką knygose, internete ir žiniasklaidoje galime rasti apie NSO.

Dažnam žmogui kyla pagunda patikėti pirmais keliais perskaitytais šaltiniais, o visus kitus vertint pagal tai, kiek jie atitinka pirmuosius, „teisingus“. Ar bent paklausiat savęs, kodėl tie šaltiniai atrodė teisingi? Greičiausiai todėl, kad ten buvo paminėtos kelios datos, kelios pavardės, žodžiai „mokslininkai“ ir „mokslinis“. Tačiau priešingai teigiančiose knygose ir straipsniuose taip pat remiamasi mokslininkais, tik pavardės nurodomos kitos. Kaip atsirinkt, kuo tikėt?

Vėlgi, pritaikykite aukščiau aptartus skeptiško mastymo įrankius. Jei minimos konkrečios pavardės, vietovardžiai, datos, gal net laboratorijų pavadinimai – pabandykite pažiūrėt, ką apie juos rašo kiti šaltiniai, pradėt galit nuo paprasčiausio būdo – paieškos internete. Nustebsit, kiek “mokslininkais“ pristatomų asmenų yra paprasčiausiai išgalvoti arba jau visam pasauly pagarsėję šarlatanai. Jei tai straipsnis – galit pažiūrėt, kur jis išspausdintas. New Scientist, American Scientist ar kiti rimti moksliniai žurnalai praktiškai niekad nespausdins nieko, kas keltų rimtesnių abejonių – todėl čia rastais straipsniais galit pasitikėt daug labiau, nei rastais kokiame pigiame „Respublikos“ tipo laikraštyje, besivaikančiame sensacijų. Pažiūrėkite, ar duomenys, kuriais grindžiama idėja, negali būti paaiškinti kitaip. Jei nesate aptariamos srities specialistas – paieškokite, ką apie tai rašo kompetetingi mokslininkai. Pagalvokite, kokiais eksperimentais galėtų būt patikrintos ir galbūt paneigtos dėstomos idėjos. Ar kartais tai nėra tik nematomi bekūniai drakonai iš garažo? Ir, svarbiausia, visada paieškokit daugiau, nei vieno šaltinio. Neprisiriškit prie rastų minčių. Kad ir kaip jos jums patiktų – tai dar nereiškia, kad yra teisingos. J

Pagal C.Sagan., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje.V., 2001

Nomad