Ekskrikščionio išpažintis

Konstantinas Riabicevas

Su krikščionybe kaip tokia susipažinau, kai man buvo 17 metų. Pats esu kilęs iš ne tiek ateistiškos šeimos, kiek iš šeimos, neskiriančios religijos klausimams ypatingo dėmesio. Tėvas — biologijos mokslų daktaras, motina — gydytoja; sovietiniais laikais abu buvo santūrūs ateistai. Tiesa, 80–ųjų gale motina pasidavė laiko dvasiai ir pasikrikštijo Sergijaus Posade (miestas Maskvos apskrityje, garsėjantis savo vienuolynu — Vert. past.), bet jos “tikėjimas” taip ir liko velykinių pyragų šventinimo lygyje. Ji vienodai tiki popais ir astrologais, apie tai galėtų paliudyti jau prie įėjimo į mūsų butą pakabintas “amuletas nuo vagių”. Tėvas lieka ištikimas savo nuomonei ir išpažįsta liberalius ateisto–agnostiko įsitikinimus.

Verta paminėti, kad pats esu 76–ųjų gimimo, tai yra, mano ateistinis auklėjimas buvo daugiausia vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje. Kai man sukako 11 metų, vidurinių klasių pradžios laikas, buvo jau 87–ieji ir propaguoti ateizmą darėsi vis mažiau madinga. Vyko visokiausi Rusios krikšto tūkstantmečio minėjimai, buvo ištisi Sergijaus Radonežskio metai; vienu žodžiu, visuomenė išėjo iš savo ateistinių vėžių ir iš esmės nežinojo, kurion pusėn sukti. 80–ųjų pabaiga ir 90–ųjų pradžia praėjo “grįžimo prie ištakų ir tradicijų” dvasioje, o kokia gi Rusia be pravoslavų bažnyčios?

Galų gale mano patys kritiškiausi paauglio metai, kada formuojasi principai ir asmenybė, praėjo be būtinosios kritinio mąstymo praktikos. Priešingai — dėl paaugliško siekio daryti viską ne taip, kaip mokytojai, kadaise užgrūdinti ateizmo, mano kartoje buvo madinga apkabinėti save kryželiais ir nešioti juos labiausiai provokuojančioje vietoje. Jei kam nors už tai priekaištaudavo, tai toks žmogus laikytas vos ne “nukentėjusiu už tikėjimą” — tai jam buvo tik į naudą.

Nepaisant to, iki 17–os metų aš likau jei ne ateistu, tai agnostiku. Neišvengiau “ankstesnės kartos normų neigimo”, todėl jau nebuvau kategoriškas ateistas, užtat nebuvau ir tikintysis. Mano savimeilę glostė tai, kad laikiau save laisvu žmogumi: kuo noriu, tuo ir tikiu. Religija irgi pernelyg nesidomėjau — įvairios tikybos mane domino išimtinai erudicijos ir smalsumo požiūriu. Mėginau skaityti Bibliją, bet neįveikiau ir dviejų skyrių — buvo nyku ir neįdomu (žinoma, gi reikia žinoti, kur skaityti. Didžiąja dalimi Biblija, ypač Senasis Testamentas, yra varginantis įvairių pamokymų rinkinys, ne mažiau varginantis Mozės giminės išvardijimas ir puolusios Izraelio prigimties vainojimas). Su kitomis religijomis buvo ne ką geriau, todėl apsiribojau tais dalykais, apie kuriuos buvo galima paskaityti enciklopedijose.

Tuo metu atėjo 90–ieji, o su jais — ir įvairaus plauko užsieniečių pamokslininkų bumas. Tie pranašavo per radiją, iš televizijos ekranų, vietinių kino teatrų estradose ir tiesiog gatvėse. Aš tuo metu baigiau mokyklą ir turėjau rinktis, kur eiti toliau. Kadangi mane visada domino darbas su vaikais, nusprendžiau stoti į universiteto psichologijos fakultetą, idant gaučiau vaikų psichologo diplomą. Tai suvaidino nemažą vaidmenį, nes būtent tokiu būdu aš atėjau į krikščionybę. Motinos pažįstama kartą pakvietė mane dirbti auklėtojos padėjėju viename vaikų darželyje. Taip ir pasakė: “mokėti tau nemokės, bet yra didelė tikimybė, kad tau pavyks išvažiuoti į užsienį stažuotis”. Pasirodė, kad darželis buvo bažnytinis, priklausantis vienai šviežiai susidariusiai protestantų misijai, kuri mūsų mieste organizavo ir bažnyčią. Man tuo metu tai atrodė juokinga, bet sutikau: pirma, man buvo įdomu padirbėti su vaikais, sukaupti, taip sakant, medžiagos tolimesniam psichologo darbui; o antra, aš niekada nebuvau užsienyje ir, jei jau pasitaikė tokia galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus. Buvo man tada 17 ir aš ką tik pradėjau 11–ą klasę.

Kviečiamas apsilankyti bažnyčioje, aš su šypsena atsisakinėjau, teisindamasis, esą sekmadieniais esu užimtas (motinai kontoroje pastatė kompiuterį ir aš ten išeiginėmis dienomis leidau daug laiko, tyrinėdamas šitą žvėrį ar tiesiog žaisdamas žaidimus), bet priartėjo Naujieji ir, kadangi buvau vienintelis vyriškos lyties asmuo, teko suvaidinti Senelį Šaltį. Taigi pirmą kartą pasirodžiau bažnyčioje su ano personažo kostiumu.

Galiu tvirtai pasakyti, kas patraukė šitoje bažnyčioje — ogi didelis geranoriškų žmonių kiekis. Pačios pamaldos vyko vienos buvusios partijos būstinės aktų salėje: sekmadieniais didelį medinį kryžių kabindavo tiesiai prieš Lenino paminklą, o melsdavosi, žiūrėdami į raudoną paklodę su lozungu “Lenino darbai gyvuoja ir laimi”. Parapijiečių buvo daug, apie 200 žmonių kiekvieną sekmadienį. Pastorius buvo moteris, viena iš tų paprastų moterų su lengvai suprantama kalba ir žavia šypsena, kurių pamokymai priimami ne priešiškai, bet rimtai. (Čia jums ne mokymo dalies vedėja, savo drambliška povyza gąsdinanti kėdes!) Taip pat bažnyčioje buvo gera jaunimo grupė, 15–20 žmonių, kurie irgi buvo labai geri ir mieli. Kita vertus, į tokias bažnyčias kitokie ir nevaikšto.

Taip aš ėmiau reguliariai lankyti bažnyčios surinkimus. Pradžioje dariau tai vis labiau iš smalsumo ir todėl, kad buvo tiesiog malonu bendrauti su parapijiečiais ir pastoriumi. Bet, kaip jau sakiau, pastorė buvo labai žavinga ir turinti smailą liežuvėlį (kiek man žinoma, anksčiau ji buvo komjaunimo darbuotoja), ir jos pamokslai krito į gerai paruoštą dirvą, duodami netgi ne daigelius, o ąžuoliukus. Vos po pusmečio aš šioje bažnyčioje priėmiau krikštą iš vieno amerikiečio pamokslininko.

Pabrėžtina, kad dariau tai visiškai savanoriškai. Dar daugiau, niekas manęs nesistengė “apkvailinti”. Niekas slapčia nesirinko ir nesitarė, kaip čia priversti mane priimti krikščionių tikėjimą. Nebuvo jokio sąmokslo, siekiant atimti iš manęs pinigus, butą, ar pasiųsti mane į plantacijas rinkti uriuko (džiovinti abrikosai — Vert. past.). Tai buvo tiesiog nuoširdžiai tikinčių gerų žmonių susirinkimas, ir šitie žmonės nuoširdžiai norėjo pasidalinti savo tikėjimu su kitais. Kai pasakiau pastorei, kad ketinu pasikrikštyti, ji iš džiaugsmo išbučiavo mane į abu skruostus ir pasakė, kad esu geriausias jos draugas. Atvažiuojantys amerikiečiai irgi išimtinai buvo nuostabūs žmonės — gražiai dainavo, pritardami gitara, nuoširdžiai dalijosi savo tikėjimu, buvo pasirengę padėti kiek galėdami.

Apskritai, ką aš noriu pasakyti — pakliuvau ne pas bloguosius sektantus, kurie mane nuzombino ir pripumpavo narkotikų, o pas paprasčiausius gerus žmones. Tame ir visa bėda, kad neturiu ko priekaištauti žmonėms, atvedusiems mane į krikščionybę — jie kaip ir anksčiau labai geri žmonės, kuriuos aš gerbiu ir (nors stengiuosi neturėti su jais reikalų) kuriems, esant reikalus, padėsiu kiek galėdamas. Nors manasis tikėjimo priėmimas visų pirma buvo nulemtas socialinių priežasčių, nereikia pamiršti, kad ir aš nuoširdžiai tikėjau.

Žmogaus psichologija tokia, kad pasitikint kuriuo nors žmogumi vienu aspektu, lengva juo pasitikėti ir kitais klausimais. Kadangi aš besąlygiškai pasitikėjau bažnyčios pastore ir tarp mūsų susidarė toks socialinis ryšys, tai ėmiau pasitikėti ja ir tikėjimo klausimuose. Juk protestantų bažnyčiose Biblija ir jos studijos toli gražu nėra svarbiausia, svarbiausia — ar priimi Jėzų Kristų kaip savo asmeninį išgelbėtoją? Ar tiki, kad jis mirė už tavo nuodėmes ant kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė? Ar tiki, kad jis ateis visų tautų teisti? Ir taip toliau. Užtat Biblija įsisavinama itin pasirinktinai, kad netyčia nesužinotum, ko nereikia. Egzistuoja ištisi Biblijos skaitymo vadovėliai, kurie organizuoti pagal temas ir “gerojoje knygoje” randa atsakymus į tau rūpimus klausimus. Tokie pasirinktiniai skaitymai formuoja itin klaidingą vaizdą, esą Biblija yra labai logiška knyga, kurioje viskas prieinamai ir teisingai aprašyta. Juk nuo viršelio iki viršelio niekas jos neskaitys — ten gi tūkstantis puslapių smulkaus ir sunkiai skaitomo teksto! Neišvaizdžios Biblijos dalys, pavyzdžiui, kur Jehova vienu mažojo pirštelio krustelėjimu išžudo kūdikius ar duoda izraelitams nurodymą “nepalikti gyvo nė vieno, kas kvėpuoja”, tiesiog praleidžiamos, idant publika nebūtų traumuojama. Taip pat yra įvairių rūšių literatūros, pseudologiškai įrodinėjančios, kad Jėzus Kristus iš tiesų gyveno, dirbo ir kovojo — pavyzdžiui, garsi Džošo Makdovelo knyga “Daugiau, nei dailidė” ir kitos.

Vienu žodžiu, neofitas šaukšteliu maitinamas kruopščiai išvalytu pusiau tiesos ir pseudologikos mišiniu. Ir, nepamirškime, tai daroma visiškai nuoširdžiai. Nekaltinu tos bažnyčios pastorės — esu įsitikinęs, kad ji ir pati neturėjo supratimo, jog tėra propagandos nešiotoja. Žinau, kad ji pati visu tuo tikėjo ir visai įmanoma, kad ir nūnai tebetiki.

Taip pat nereikia pamiršti, kad pati protestantiškosios krikščionybės idėja — kad dievas MYLI tave, ir yra pasiruošęs už tave padaryti viską, kad tik tu į jį tikėtum, ir kad jis duoda tau amžinąjį gyvenimą — visa tai yra labai galingi psichologiniai manevrai, ypač jaunimo atžvilgiu. Jauniems žmonėms šiame etape būdinga nutolti nuo tėvų (ir neretai čia dar per švelniai pasakyta), todėl “mylinčio tėvo” niša lieka neužpildyta. Mylintis ir švelnus Dievas šią nišą tiesiog įstabiai užima, ir bažnyčia tai puikiai žino (prisiminkim “Tėve mūsų”). Na ir, be abejo, tikėjimas į visagalį dievą — puikus gyvenimo ramstis, nes pašalina atsakomybę už prasižengimus (“velnias sugundė”), paaiškina nesėkmes, katastrofas, artimųjų mirtį (“nelabojo žabangai”, “viešpaties keliai nežinomi”, “viskam dievo valia”), ir suteikia puikų psichologinį šansą pradėti naują gyvenimą — tereikia su ašaromis atgailauti ir tau viską atleis.

Taigi visa tai manyje puikiai suveikė, kaip bebūtų apmaudu. Aš savanoriškai krikštijausi ir savanoriškai dalyvavau visuose bažnyčios reikaluose. Praėjus pusmečiui po krikšto, jau buvau jaunimo programos lyderis ir dalyvavau pamaldose, su neofito įkarščiu skelbdamas “dievo žodį” iš sakyklos. Kadangi tuo metu buvau psichologijos studentas, man gana gerai sekėsi, nes gautus psichologinio treningo įgūdžius taikiau savo pamoksluose ir dirbdamas su jaunimu. Dabar tie prisiminimai kelia gėdą, bet tada maniau, kad darau ypač gerą darbą.

Kadangi ši protestantų bažnyčia tuo metu Rusijoje stiprino veiklą (tai buvo dar prieš priimant įstatymą apie tikėjimus, kurį priėmė 97–aisiais), greit iškilo klausimas apie mano mokymąsi būti pastoriumi. Tuo metu aš taip buvau pasinėręs į darbą bažnyčioje, kad visiškai nuoširdžiai troškau įgyti pastoriaus išsilavinimą ir visą likusį gyvenimą skleisti Rusijoje krikščionybę, dirbdamas daugiausia su jaunimu. Kadangi protestantiškų seminarijų Rusijoje tuo metu buvo nedaug, tapo aktualu mokytis seminarijoje JAV. Tuo metu buvau psichologijos fakulteto 2–o kurso studentas, gana sėkmingai dirbau su vaikais ir paaugliais. Buvo nuspręsta, kad amerikiečių bažnyčia laiduos mano mokymąsi JAV, pirma — krikščioniškame koledže, idant užbaigčiau savo psichologinį išsilavinimą, o paskui — seminarijoje, kur gaučiau pastoriaus diplomą ir apdarus. Kadangi tuo metu Rusijoje psichologija vos vos krutėjo, visa tai man buvo kone dangiška dovana (tada aš tai maždaug taip ir priėmiau). 95–ųjų viduryje viskas buvo sureguliuota ir aš išskridau į JAV, idant grįžčiau pilnavertis šventeiva.

Nuo šio momento, ko gero, prasideda mano lėtas “prabudimas”, kaip tai mėgstu vadinti. Visų pirma, žinoma, esu dėkingas absoliučiai veidmainiškam požiūriui į krikščionybę Amerikoje. Beje, pradžioje tai kaip tik mane stiprino. Kaip jau sakiau, mokiausi krikščioniškame koledže, bet žodžiui “krikščioniškas” reikia kabučių. Publika gėrė alų, rūkė žolytę, pešėsi ir krušosi, nekreipdama dėmesio į tikėjimus, ir tuo pačiu uoliai vaikščiojo į pamaldas sekmadieniais, nulenkdami galvas maldai. Pakliuvęs į šią irštvą, pradžioje sumišau, bet paskui nusprendžiau, kad skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas, ir su dar didesniu įkarščiu ėmiau tyrinėti Bibliją (vėlgi pagal protestantiškus vadovėlius, kurių kokybę jau minėjau anksčiau). Bet tai visvien negalėjo manęs nepaveikti, nes koledžas priklausė būtent tai pačiai protestantizmo pakraipai, kurią aš ketinau skleisti Rusijoje. Po dviejų semestrų aš išvažiavau dirbti į vaikų vasaros stovyklą “tikėjimui palopyti”. Laimei (nelaimei?), tai pavyko — dirbantys stovykloje buvo itin “teisingi” ir kažkiek palengvėjo.

Grįžus atgal į koledžą, man neįtikėtinai pasisekė (dabartine prasme) — man pakliuvo teologijos profesorius, kuris dėstė Bibliją ne pasirinktinai, o tiesiai taip, kokia ji yra. Reikia pažymėti, kad tai yra išbandymas ne silpnų nervų žmogui ir kurį laiką aš šito profesoriaus negalėjau pakęsti, kadangi jis metodiškai, plyta po plytos nepaliko nieko iš to Biblijos supratimo, kuris pas mane susiformavo ilgus metus besimokant pagal “partijos palaimintą” literatūrą. Taip pat reikia pažymėti, kad profesorius buvo tikintis žmogus, bet jo tikėjimas buvo labai savotiškas, sunkiai logiškai paaiškinamas. Jis tartum kalbėjo — “aš, žinoma, suprantu, kad visa, kas čia parašyta, yra niekalas ir toli gražu ne dievo žodis; bet visgi kažkas TEN, dausose, yra”. Veikiamas šio kurso ir amerikietiško tikėjimo veidmainiškumo, aš priėmiau sprendimą atsiriboti nuo tos protestantų tikybos, kurią vos prieš porą metų su retu įkarščiu skelbiau. Bet, nepaisant to, vis dar laikiau save tikinčiu žmogumi. Šį sprendimą priėmiau maždaug 97­–aisiais.

Kadangi maniau, jog veidmainiškumas kyla visų pirma iš perdėto liberalizmo, nusprendžiau kreiptis į konservatyvesnes krikščionybės šakas — katalikybę ir pravoslavybę. Amerikietiškoji katalikybė — ne mažiau veidmainiška, todėl ją neužilgo atsijojau. 97–aisiais ir 98–aisiais aš įtemptai stengiausi įsprausti save į stačiatikybės rėmus.

Derėtų pastebėti, kad pravoslavybėn pasineša dauguma protestantų, susidūrusių su panašia į mano problema. Literatūroje ir kituose meno kūriniuose pravoslavybė neretai vaizduojama kaip kažkas šviesaus, tyro, teisingo. Visa šios krikščionybės atšakos istorija marguoja pasakojimais apie visokius “Dievo kvailelius” ir “už tikėjimą pražudytus”. Bet kartą nudegęs pienu, ėmiau pūsti ir į vandenį. Man buvo negana išorinių šventumo požymių — tokius galėjau matyti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kur su padoriais kostiumais sėdėjo tie, kurie visą savaitę gėrė, puotavo ir šokinėjo iš vienos lovos į kitą. Todėl ėmiau gilintis į rusų pravoslavų bažnyčios kompromatą — istoriją, skandalus, tradicijas. Kadangi mane stūmė pirmyn noras pažvelgti už šventumo uždangos, man tai iš esmės pavyko — žmonės kalba, laikraščiai rašo… Aš supratau, kad pravoslavybė — ne mažiau veidmainiška religija ir už apsimestinio šventumo bei tradicijų griežtumo slepiasi tas pat: karjerizmas, sukčiavimas, vagiliavimas. Žinoma, yra išimčių, bet šis medaus šaukštas yra niekas, palyginti su visu tuo neįtikėtinu purvu, kuris yra organizuota religija.

Taip nusivylęs krikščioniškomis konfesijomis, rimtai susimąsčiau apie krikščionybės loginį pagrindą. Anksčiau, būdamas išmaitintas tokių autorių, kaip Makdovelas, pseudologikos, aš net nekėliau klausimų apie tai, ar iš tiesų buvo toks dėdulė Jėzus Kristus, ar jis mirė už mano nuodėmes, ir ar prisikėlė trečią dieną. Tai atrodė toks šventas tikėjimo principas, kad abejoti būtų šventvagiška. Bet tame etape aš jau atmečiau krikščionybę kaip organizuotą religiją ir man liko arba likti tikinčiu savo širdyje, arba eiti iki galo ir bent pažvelgti į antrąją medalio pusę. Taigi aš ėmiau ieškoti argumentų prieš krikščionybę ne kaip religiją, nes ši problema man jau buvo išspręsta, bet krikščionybę kaip tikėjimą. Tuometiniam mano nusivylimui tokių radau labai daug. Po gausaus ir uolaus ieškojimo man galų gale tapo aišku — Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens ir Dievo sūnaus egzistavimo tikimybė tokia menka, kad lengviau patikėti, jog J. V. Stalinas ir tikrai visų tautų tėvas. Tiesiogine prasme.

Tai man buvo labai stiprus, jei ne katastrofiškas, smūgis. Mane apėmė sunki depresija, kelias savaites nebendravau su draugais, darbe bukai ir nenašiai spoksojau į kompiuterio ekraną… Sukrėtimas buvo didelis — man buvo 23 metai ir paskutinius 6 aš tikėjau tuo, ko nėra, ir atvertinėjau kitus į šį tikėjimą. Dar daugiau, aš norėjau padaryti tai savo profesija ir užsiimti tuo visą gyvenimą. Net dabar, praėjus dviems metams, man sunku galvoti apie tą gyvenimo periodą, todėl paliksiu emocijas ir pasakysiu tik tiek — po kelių savaičių man palengvėjo. Padėjo mano psichologo išsilavinimas, padėjo draugai, kurie jėga išlupo iš depresijos gniaužtų, padėjo darbas.

Liko galutinė dilema: ar yra Dievas? Ne Jėzus, ne Jehova, ne Alachas. O apskritai — ar yra Dievas, kuris mus sukūrė? Galutinė loginė lygtis atrodė taip: jei yra dievas, kuris mus sukūrė, vadinasi, kažkas turėjo sukurti jį (logiškai tuščias paradoksas, esą “dievas buvo visada”, manęs nebetenkino, kokiu aspektu į jį bežiūrėsi. Visoje visatoje nėra nė vienintelės užuominos apie tai, kad kažkas egzistavo visada. Aš linkęs taikyti tai ir kitiems reiškiniams). Tai yra, gaunasi loginis uždaras ratas: jei dievą kažkas sukūrė, tai kažkas turėjo sukurti ir kūrėją. O jei taip, galų gale kažkuris kūrėjas turėjo atsirasti pats. Tada, naudojantis Okamo skustuvu, kam mums visi šitie metakūrėjai? Paprasčiau laikyti, kad mes ir esame pirminis kūrinys, atsiradęs savaime. To įrodymų buvo nepalyginamai daugiau, negu kūrėjo idėjai.

Ištyrinėjęs Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens galimybę, ėmiau glaudžiai bendrauti su keletu skeptikų, kurie išmokė mane, priimant bet kokius duomenis, gebėti visų pirma kritiškai mąstyti. Kiekvienas medalis turi antrą pusę, kurią idėjos šalininkai mėgsta slėpti, siekdami pateikti idėją gražesniu pavidalu. Man tai taip patiko, kad nuo to laiko naudojau šį metodą viskam, ką girdžiu per visuomenės informavimo priemones. Pasirodė, kad tai labai gerai veikia, todėl aš neužilgo įstojau į kelias skeptikų organizacijas ir likusį gyvenimą ketinu praktikuoti šį šviežiai įgytą gebėjimą kritiškai mąstyti kiekviena patogia proga, nesvarbu, ar tai religija, filosofija ar paprasta televizinė reklama.

Šiuo momentu aš visų pirma ne ateistas, o skeptikas. Ateizmas — tai irgi savotiškas filosofinis judėjimas, kurį kaip ir kitus dera priimti kritiškai. Nepaisant to, aš manau, kad dievo nėra, o religijos — tai visų pirma pasenęs psichologinės paramos institutas, kuris neretai atneša daugiau žalos, negu naudos, būdamas visų pirma karjerizmo ir veidmainystės “atžala”.

Kai aš mąstau apie tai, kas man nutiko, mano jausmai dvejopi. Visų pirma man gaila sugaišto laiko ir energijos. Bet aš taip pat dėkingas už šią gyvenimišką patirtį, kuri mane daug ko išmokė. Visai įmanoma, kad jei manęs nebūtų ištikęs šis “proto užtemimas”, tai aš taip ir nebūčiau išmokęs kritiškai mąstyti, o tai, mano manymu, viena iš svarbiausių suaugusio žmogaus savybių. Matyt, taip ir verta visa tai traktuoti — tai buvo suaugimo etapas. Laimei, jis liko praeityje ir, nors man kartais truputį liūdna, vis vien priešakyje visas gyvenimas, kurį verta nugyventi be ramentų ir maitinimo šaukšteliu.

Su pagarba,
Konstantinas Riabicevas
2000 lapkritis

Vertė T. Burba, 2009.03