kol pavasaris dar nedrąsiai stoviniuoja tarpdury, atėjo metų laikas Marijos Žemėje, kai įvairios organizacijos gviešiasi tamstos valstybei sumokėtų mokesčių dalies.

Šiemet nuo jų neatsiliksime ir mes, prašydami paskirti 2% gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos skeptikų draugijai.

Su draugijos nuveiktais darbais trumpai gali susipažinti čia arba detaliau skyrelyje „Veiklos ir finansinės ataskaitos“. Ir, jei deklaruojami tikslai ir vykdoma veikla atitinka tavo vertybes bei lūkesčius, kviečiame skirti paramą pasinaudojant štai šia instrukcija, kad ir ateityje šie lūkesčiai būtų pateisinti.

Draugiją paremti gali net jei nedirbi – tiesiog ateik į šį puslapį ir, pasinaudodamas socialinių tinklų piktogramomis, informuok savo draugus. Juk kiekvienas „Patinka“ - tai vinis į šarlatanų karstą (ar bent jau „špilka“ nepatogioje vietoje).

Pagarbiai,

Skeptikas.Org administracija

Draugiją įkūrėme pernai kovo 27 dieną norėdami šviesti visuomenę ir ugdyti kritinį mąstymą, kovoti su vartotojų klaidinimu ir dezinformacijos skleidimu, ginti valstybės atskyrimą nuo bažnyčios.

Taigi, ką pirmaisiais savo egzistavimo metais spėjo nuveikti Lietuvos skeptikų draugija?
Daugiausiai dėmesio skyrėme kovai su vartotojų klaidinimu – buvo rašomi skundai dėl prekybos visokiais “energijos taupymo prietaisais”, “bioenergetiniais vandens gaivintuvais”, sėkmę nešančiais žiedais, “bioenergetinėmis apyrankėmis” ir kitomis vartotojų mulkinimo priemonėmis. Maždaug pusė skundų pasiekė norimą rezultatą.

Skyrėme dėmesio ir medicinos įstaigoms, praktikuojančioms tokį pacientų mulkinimo būdą, kaip “biorezonansinė diagnostika”. Deja, rezultatai menki – panašu, kad esama įstatyminė bazė nedraudžia šarlatanams “gydyti” žmogų nors ir Taro kortomis.

Galiausiai, padarėme tris mažus žingsnelius gindami valstybės ir bažnyčios atskyrimą – rašėme raštus dėl Vilniaus rajono savivaldybės lėšų skyrimo naujos bažnyčios statyboms ir dėl mišių atlikimo valstybinėje Balsių mokykloje. Mūsų narys dalyvavo Seime vykusioje diskusijoje dėl Nacionalinio saugumo strategijos ir išsakė kritiką strategijos nuostatai, esą krikščioniškų vertybių nuvertinimas yra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Kaip vertinti nuveiktus darbus?
Iš vienos pusės, apmaudu, kad mūsų veikla didžiąja dalimi apsiribojo kontoros darbu – paklausimų ir skundų gamyba.
Iš kitos pusės, per tą laiką mes ištyrėme turimas priemones ir susidėliojome įrankių komplektą ateities veiklai.
Ir visam tam apsiėjome be projektų ir fondų, išleidę tik 160,93 Lt tinklapiui ir 66,19 Lt kanceliarinėms bei pašto išlaidoms.

Ko iš mūsų tikėtis ateityje?
Kovo 10 dieną įvyks visuotinis LSD narių susirinkimas, kuriame diskutuosime apie ateities veiklą. Pasižadu nelaikyti jūsų nežinioje ir parašyti, kas buvo nuspręsta.

Ruslanas Ditkevičius
Lietuvos skeptikų draugijos pirmininkas

http://www.skeptikudraugija.lt

Siela, dvasia, psichė ir eilė panašių gana nekonkretizuotų sąvokų – tai aiškinimai, kuriuos dažniausiai sutinkame filosofijoje, religijose, psichologijoje, poezijoje. Jie netenkina tiksliukų – technologinio (plačiąja ir giliąja prasme) mąstymo žmonių. Šios sąvokos ypač intriguoja informacinių technologijų (robotų) kūrėjus, neurotyrėjus–biofizikus, kurie žvelgia į visuomenės raidą ir ateitį technologiniu požiūriu, mato daug analogijų tarp kompiuterių, robotų ir gyvūnų bei žmogaus.

Pranešime biofizikos-neurokibernetikos požiūriu bus aiškinama sielos-psichės esmė, jos galima neurotechnologinė, kaip neocortex‘o funkcinė-morfologinė organizacija pagal pranešėjo kuriamą uždarojo ciklinio kodavimo-dekodavimo koncepciją, žinoma, apžvelgiant ir kitas.

Visa tai surišta su dirbtinės gyvybės (artificial life) ir ypač dirbtinio proto (artificial intelligence) problemomis, einant į konverguojančių nano-bio-info-cogno-eco technologijų šeštąją socialinės-ekonominės raidos K-bangos epochą. Paliečiamas klausimas – ar ši biotechnologijų raida aiškintina pagal Ch. Darwiną, ar ji yra socialdarvinizmas?

Facebook nuoroda

Renginyje kalbės žymus laisvamanis, filosofas, liberalizmo teoretikas dr. Vytautas Valevičius. Liberalizmo tema pirmam renginiui Klaipėdoje pasirinkta ne atsitiktinai, mat humanizmas savo esme, yra liberali filosofija, gerbianti žmogaus minties ir apsisprendimo laisvę.

Renginys vyks Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos “Pempininkų” skyriuje (Taikos prospektas 79/81A), birželio 10 dieną (penktadienį), 17:30.
Renginiu siekiama supažindinti visuomenę su liberalizmu, kaip socialine filosofija bei suburti liberalių pažiūrų laisvos minties žmones bendrai diskusijai.
Renginys nebus politizuotas, nebus propaguojamos jokios politinės partijos. Liberalizmo esmė – laisvė, ypač – laisvė apsispręsti ir mąstyti už save, būtent apie tai ir bus kalbama.

Ar renginyje bus brukama kokia nors ideologija? NE.
Ar žmonės, kurie susidomės ALH veikla turės galimybę sužinoti daugiau? TAIP.

Kas nėra girdėjęs apie garsųjį Roršacho testą? Dešimt simetriškų rašalo dėmių iš eilės pateikiamos pacientui, vis klausiant, ką jis jose įžvelgia. Aplinkoje tvyro mistiška atmosfera, kol ekspertas iš dėmių interpretacijų atskleidžia slapčiausius paciento asmenybės klodus…

O kaip yra iš tiesų? Ar žmogus, interpretuodamas tai, ką mato dėmėse, iš tiesų suteikia tiek informacijos, jog galima būtų spręsti apie jo asmenybę? Ar vertintojai iš tiesų pajėgūs daryti tikras išvadas iš to, ką jiems pasako į dėmes pažiūrėję asmenys? Šis klausimas mokslininkų galvose kirba nuo pat testo publikavimo 1921 metais. Visgi pati mintis, jog žmogus atsiskleidžia interpretuodamas nevienareikšmius vaizdus, nėra tokia jau originali – su panašiomis koncepcijomis žaidė ir ankstesni mokslininkai, tačiau tuo paremtą asmenybės testą sudarė būtent Hermanas Roršachas (Groth-Marnat, 2003).

Roršachas mirė jaunas, vos 37 metų, todėl nespėjo pamatyti, kas nutiko su jo kūriniu. Jis lyg daktaras Frankenšteinas, tik nespėjo pasakyti žymiosios frazės „JIS GYVAS!“. Tiesa, sukurta buvo tikra pabaisa… Akademinė visuomenė lyg ir sutarė, jog testo pateikiami rezultatai nėra itin objektyvūs, tačiau čia pasirodė Džonas Eksneris, kuris pasiskelbė sukūręs griežtai mokslišką ir tikslią sistemą, kuria remiantis galima nuostabiai gerai vertinti žmogaus asmenybę! Už tai jis 1997 metais gavo Amerikos Psichologų Asocijacijos apdovanojimą, mat jo sukurta sistema kartu su Roršacho testu buvo laikomi vienu stipriausių visų laikų psichodiagnostiniu įrankiu. Štai koks gausus Roršacho palikimas (Groth-Marnat, 2003; Wood et al., 2003; Lilienfeld et al., 2001; Garb et al., 2005).

Visgi 1999 metais mokslo žurnale „Assessment“, kurio pagrindinė sritis yra pateikti naujausią informaciją apie įvertinimo metodikas bei diagnostinius įrankius, buvo iškeltas siūlymas nustoti naudoti Roršacho testą visur, išskyrus mokslinius tyrimus (Garb, 1999). 2003 metų ALLEA (http://www.allea.org/ „ALL European Academies“ yra 40 Europos valstybių aukštųjų mokyklų sąjunga, kuriai priklauso 53 mokslo įstaigos.) kasmetiniame pranešime, 67 puslapyje, rašoma taip: „Pseudomokslinė diagnostika remiasi įrankiais, kurie turi esminių defektų ar trūkumų; kurie paremti nemokslinėmis, klaidingomis ir kartais net absurdiškomis nuostatomis. Vieni iš šių [pseudomokslinių] įrankių kadaise buvo populiarūs, tačiau dabar į juos niekas rimtai nežiūri, <…> kiti tokie įrankiai vis dar plačiai naudojami. To pavyzdys yra Roršacho testas“ (Drenth, 2003). Regis, to turėtų užtekti, kad suprastume, jog Roršacho testas yra nevykęs diagnostinis įrankis, nes siūlymas skelbti moratoriumą rimtame moksliniame žurnale, viešas vadinimas pseudomoksliniu įrankiu ALLEA metiniame pranešime, visa tai yra gana rimti argumentai. Tačiau nėra taip paprasta, mat visada atsiranda opozicija, kuri pasiruošusi ginti šį testą. Būtent dėl šių žmonių ir verta detaliau pasigilinti į ginčus, kurie sukasi aplink Roršacho testą.

Testo išpopuliarėjimo laikotarpiu, maždaug nuo 1940-ųjų iki 1960-ųjų metų, Roršacho testas buvo stebėtinai populiarus, atsirado daug šio testo specialistų, kurie galėjo be galo gerai nusakyti tiriamojo asmenybės savybes aklai, net nepabendravę su tuo asmeniu, tik žiūrėdami į jų atsakymus. Natūralu, kad kilo poreikis paaiškinti tokį beveik stebuklingą šių specialistų tikslumą. Prasidėję tyrimai su šiais specialistais pademonstravo kai ką labai įdomaus. Pasirodo, jų spėjimai nebuvo tikslūs. Akivaizdu, kad testas negali būti ir tikslus ir netikslus vienu metu (Wood, 2003), todėl kyla klausimas kaip paaiškinti tai, jog konkrečiais atvejais, kai testo rezultatai pasakomi konkrečiam žmogui, kuris įvertina jų tikslumą, pavyzdžiui, tam pačiam, kuris buvo tiriamas Roršacho testu, ar kitam žmogui, kuris tiriamąjį gerai pažįsta, testo vertinimas būna stulbinamai geras, bet kai tas pats specialistas pateikia Roršacho testu paremtą vertinimą kontroliuojamoje tyrimo aplinkoje – vertinimas būna pro šalį? Wood ir kiti (2003) teigia, jog tai tėra Barnumo efektas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Barnumo_efektas). Roršacho testo vertinimuose pateikiami teiginiai tokie abstraktūs ir bendri, tokie dviprasmiški, jog neįmanoma jų nepritaikyti konkrečiam žmogui, ypač jei tas žmogus ar jį pažįstantis asmuo yra priešais testo taikytoją. Vieni iš šių specialistų teigia, jog interpretuodami tiriamųjų atsakymus jie remiasi savo giliomis įžvalgomis, per ilgametę praktiką sukaupta patirtimi, tačiau tai iš karto diskredituoja testą, mat jei remiamasi patirtimi ir įžvalgomis, tai kam reikalingas ir ką matuoja pats testas? Kiti nuoširdžiai mano, jog Exner sudaryta metodika yra patikima ir ja remdamiesi konstruoja teiginius. Kiti yra tiesiog šarlatanai, kurie sąmoningai kvailina žmones. Visai atvejais, testo vertinimai yra beverčiai, mat tai tėra šalto skaitymo (http://en.wikipedia.org/wiki/Cold_reading) forma, tai tėra amžių senumo apgavikų triukas. Tiesa, joks apgavikas negali pasigirti tokiais darbo palengvinimais, kaip ilgi pokalbiai aptariant rašalo dėmes (Lilenfield et al., 2001; Garb et al., 2005, Wood et al., 2003). Jei šarlatanai pasiekia tą patį, naudodamiesi tik savo įžvalgomis ir reakcijų skaitymu, ką profesionalūs vertintojai su Roršacho testu, akivaizdu, kad tiek pats testas yra laiko švaistymas, tiek jį naudojantys asmenys yra nevykę žmonių skaitytojai, jei jiems reikia tokio testo pagalbos. Remiantis Wood ir kitais jo kolegomis (2003), Roršacho testas nieko nematuoja, juo paremti įvertinimai nėra geresni nei Barnumo teiginiai, tai įrodyta moksliškai.

Būtų nesąžininga, jei apžvelgtume tik vieną poziciją, todėl dera paminėti, jog Meyer ( 1997) imasi kritikuoti Wood analizės metodus, vertinant tyrimus, susijusius su Roršacho testo validumu. Meyer išreiškia poziciją, jog Wood su savo kolegomis, stengdamasis visaip kaip tik įmanoma diskredituoti Roršacho testą, peržengė ribas ir pats pradėjo eiti į nemoksliškumus, todėl Meyer siūlo į Wood bei jo kolegų pasisakymus apie Roršacho testą žiūrėti su tokiu pat skepticizmu, kaip Wood žiūri į Roršacho testą. Tokia pozicija nėra naujiena, mat Atkinson (1986) jau seniai teigė, jog Roršacho testo validumo empiriškai patvirtinti nesiseka galimai dėl to, jog tam taikomi netinkami tyrimo metodai. Tokia pozicija yra ne be pagrindo, mat tikrai kyla šypsena, matant gausybę straipsnių šia tema, Roršacho testas, pasak Groth-Marnat (2003) yra bene labiausiai aptarinėjamas testas psichologijos moksle, šio testo patikimumas yra mokslininkų diskusijų objektas nuo pat testo sukūrimo iki šios dienos.

Savotišką netiesioginį ginčą tarp mokslininkų galime įžvelgti tarp Wood su kolegomis bei Weiner, kuris atkakliai stengiasi įtikinti mokslinę visuomenę Roršacho testo validumu bei patikimumu. Weiner (1996) teigia, esą nepaisant gausios kritikos, laikant Roršacho testą netinkamu naudoti ir beverčiu, yra begalė naujos informacijos, kuri rodo šio testo patikimumą bei plačias taikymo galimybes. Atsakydamas į tai, Wood su kolegomis (1999) teigia, jog dabartiniai duomenys nieko panašaus nerodo, o jei rodo, tai tik dėl spragų tyrime.

Weiner (1999), mokslo žurnale Assessment, mėgina ginti Roršacho testo naudingumą klinikiniame kontekste. Pagrindiniai jo argumentai yra tai, jog Roršacho testas yra projekcinė įvertinimo metodika, joje vertinamas pokalbis, todėl žmogus atsiskleidžia tikriau, nei pildydamas ilgus klausimynus. Weiner remiasi prielaida, jog taikant Roršacho testą, tiriamajam yra sunkiau apsimetinėti, todėl testas gali būti kaip puiki pagalbinė priemonė šalia kitų vertinimo metodų. Šiuo atveju Weiner taktiškai išsisuka neteigdamas, jog Roršacho testas pats savaime yra pakankamai stiprus įrankis vertinti žmonėms, tačiau yra naudingas kaip priedas prie kitų įrankių. Panašios nuomonės laikosi ir Viglione (1999), teigdamas, jog yra aplinkybių, kada Roršacho testo taikymas tikrai gali pasitarnauti ir jo rezultatai bus informatyvūs. Dera paminėti, jog yra tyrimų, kuriuose atrandami gana stiprūs ryšiai tarp Roršacho testo vertinimų ir kitų asmenybės testų, pavyzdžiui, MMPI (Hiller et al., 1999), tiesa, šiuo atveju testo įverčiai ne visada sutampa bet reikšmingi ryšiai atrasti, apie tai kalba ir kiti mokslininkai (Shontz et al., 1992), taip pat pateikdami patarimus kaip geriau tyrinėti bei taikyti Roršacho testą. Atsakydamas į visa tai, Wood su kolegomis (2000) aptaria Roršacho testo taikymo perspektyvas klinikiniame kontekste ir nustato, jog testas visgi yra praktiškai bevertis, su keliomis menkomis išimtimis.

Roršacho testas tinka diagnozuoti tokiems sutrikimams kaip schizofrenija bei panašiems mąstymo sutrikimams (Jorgensen et al., 2000), tai iš dalies pripažįsta net testą smerkiantys skeptikai (Wood et al., 2000), tačiau tuo pačiu jie paaiškina, jog tam tinka ir kavos tirščiai ar vaizdas per langą. Jei schizofrenija sergantis žmogus mato mažus žalius žmogeliukus, tam nustatyti nereikia rašalo dėmės. Roršacho testo taikytojai skuba girtis tuo, jog meistriškai diagnozuoja akivaizdžius dalykus, mat daugiau jiems nieko nebelieka. Dar reikėtų atkreipti dėmesį, jog šiuo testu dažnai diagnozuojama tai, ko nėra, žmonėms atrandami sutrikimai, kurių jie neturi (Wood et al., 2003), todėl geriausia būtų laikytis nuomonės, kurią išreiškia Hunsley su kolegomis (1999), mat šie mokslininkai teigia, jog nėra jokių patikimų empirinių duomenų, leidžiančių teigti, jog Roršacho testas yra validus ir patikimas įrankis asmenims vertinti, todėl tiesiog derėtų susilaikyti nuo šio testo taikymo.

———————————-

Šaltiniai:

Atkinson L., Cyr J. J., Quarrington B., Alp I. E. 1986. Rorschach validity: An empirical approach to the literature. Journal of Clinical Psychology 42, 2, p. 360–362

Garb Howard N. 1999. Call for a Moratorium on the Use of the Rorschach Inkblot Test in Clinical and Forensic Settings. Assessment, 6 , 4, p. 313-317 Prieiga internetu: [http://asm.sagepub.com/content/6/4/313]

Garb Howard N., Wood James M., Lilienfeld Scott O., Nezworski M. Teresa. 2005. Roots of the Rorschach controversy. Clinical Psychology Review, 25, 1, p. 97-118

Groth-Marnat G. 2003. Handbook of psychological assessment , 4th ed. Hoboken: John Wiley & Sons, Inc.

Hiller Jordan B., Rosenthal Robert, Bornstein Robert F., Berry David T. R., Brunell-Neuleib Sherrie. 1999. A Comparative Meta-Analysis of Rorschach and MMPI Validity. Psychological Assessment 11, 3, p. 278-296

Hunsley John, Bailey J. Michael. 1999. The Clinical Utility of the Rorschach: Unfulfilled Promises and an Uncertain Future. Psychological Assessment 11, 3, p. 266-277

Jorgensen Kasper, Andersen Tom J., Dam Henrik. 2000. The Diagnostic Efficiency of the Rorschach Depression Index and the Schizophrenia Index: A Review. Assessment September 7, 3, p. 259-280

Lilienfeld Scott O., Wood James M., Garb Howard N. 2001. What’s wrong with this picture? Scientific American, May 2001

Meyer Gregory J. 1997. Assessing Reliability: Critical Corrections for a Critical Examination of the Rorschach Comprehensive System. Psychological Assessment 9, 4, p. 480-489

Shontz Franklin C., Green Patricia. 1992. Trends in research on the Rorschach: Review and recommendations. Applied and Preventive Psychology 1, 3, p. 149-156

Viglione Donald J. 1999. A Review of Recent Research Addressing the Utility of the Rorschach. Psychological Assessment 11, 3, p. 251-265

Weiner Irving B. 1999. What the Rorschach Can Do for You: Incremental Validity in Clinical Applications. Assessment 6, 4, p. 327-339

Wood James M., Lilienfeld Scott O., Garb Howard N., Nezworski M. Teresa. 2000. The Rorschach test in clinical diagnosis: A critical review, with a backward look at Garfield (1947). Journal of Clinical Psychology 56, 3, p. 395–430

Wood James M., Nezworski M. Teresa, Lilienfeld Scott O., Garb Howard N. 2003. The Rorschach Inkblot Test, Fortune Tellers, and Cold Reading. Skeptikal Inquirer, Volume 27.4, July / August 2003. Prieiga internetu: [http://www.csicop.org/si/archive/category/volume_27.4]

Wood James M., Nezworski M. Teresa, Stejskal William J., Garven Sena, West Stephen G. 1999. Methodological Issues in Evaluating Rorschach Validity: A Comment on Burns and Viglion (1996), Weiner (1996), and Ganellen (1996). Assessment 6, 2, p. 115-129

Meri: Mes kviečiame tave kartu su mumis bučiuoti subinę Henkui!
Aš: Atsiprašau, apie ką čia? Kas tas Henkas ir kam man bučiuoti jo subinę?
Džonas: Jei pabučiuosi subinę Henkui, jis tau duos milijoną dolerių, o jei ne – suspardys taip, kad atsiminsi visam gyvenimui.
Aš: Čia ką, kažkoks Jackass šou?
Džonas: Henkas – milijonierius filantropas. Jis pastatė šitą miestą. Henkas jo šeimininkas! Jis gali daryti ką panorėjęs, ir jis nori padovanoti tau milijoną dolerių,- tau tereikia pabučiuoti jam subinę!
Aš: Bet tai kažkokia nesąmonė! Kokio velnio…
Meri: Kas tu toks, kad abejotum Henko galia? Ką, tu nenori milijono dolerių? Argi už tokius pinigus neapsimoka pabučiuoti jam subinės?
Aš: Na, gal ir apsimoka, jei tai legalu, bet…
Džonas: Tada eime bučiuoti subinės!
Aš: Ir dažnai jūs bučiuojate jam subinę?
Meri: O taip! Visą laiką!
Aš: Ir jūs jau gavote milijoną?
Džonas: Dar ne. Jis duos pinigus tik tada, kai paliksime šį miestą.
Aš: Tai kodėl jūs dar čia?
Meri: Negalima palikti miesto, kol Henkas neliepė, kitaip negausi jokių pinigų, ir Henkas perpis tau galvą.
Aš: Bet jūs pažįstate ką nors, kas gavo iš Henko milijoną?
Džonas: Mano mama bučiavo Henko subinę daugelį metų. Ji neseniai išsikraustė, ir aš tikiu, kad ji gavo pažadėtus pinigus.
Aš: Jūs kalbėjotės su ja apie tai?
Džonas: Žinoma, ne. Henkas to neleidžia.
Aš: Kodėl tada manote, kad jis sumoka pinigus, jei nesate kalbėję su niekuo, kas būtų juos gavęs?
Meri: Bet jis duos tau dalį pinigų avansu. Pavyzdžiui, tau gali pakelti algą, tu gali laimėti loterijoje arba tiesiog rasti gatvėje 20 dolerių…
Aš: O kuo čia dėtas Henkas?
Džonas: Egzistuoja tam tikras ryšys.
Aš: Atsiprašau, bet man tai panašu į mistifikaciją.
Džonas: Bet dėl milijono dolerių verta pasistengti! Atsimink – jei nebučiuosi Henkui subinės, jis tave suspardys!
Aš: Gerai, gal aš galėčiau su juo pakalbėti ir išsiaiškinti kai kurias smulkmenas?
Meri: Niekas negali matyti Henko ir su juo kalbėtis!
Aš: Kaip tada jūs bučiuojate jam subinę?
Džonas: Kartais mes tiesiog siunčiame oro bučinį mąstydami apie Henko subinę. Kartais bučiuojame subinę Karlui, o jis perduoda Henkui.
Aš: Kas tas Karlas?
Meri: Tai mūsų draugas. Jis išmokė mus bučiuoti Henko subinę.
Aš: Ir jūs patikėjote jo kalbomis, kad yra kažkoks Henkas, kuris nori jus apdovanoti už subinės bučiavimą?
Džonas: Ne! Prieš daugelį metų Karlas gavo Henko laišką, kuriame viskas išaiškinta. Pažiūrėk pats!

Džonas davė man laiško fotokopiją:

Aš: Bet juk tai parašyta ant Karlo firminio blanko!
Meri: Henkas neturi popieriaus!
Aš: Bijau, kad tai Karlo braižas.
Džonas: Žinoma. Henkas jam diktavo!
Aš: Bet jūs sakėte, kad niekas nematė Henko!
Meri: Prieš daugelį metų jis kalbėdavo su kai kuriais žmonėmis.
Aš: Jei jis filantropas, tai kodėl suspardo tuos, kurie juo netiki?
Meri: Tokia Henko valia – jis visada teisus.
Aš: Kodėl?
Meri: Septintas punktas skelbia: „Viskas, ką sako Henkas, yra teisinga“.
Aš: O gal jūsų draugas Karlas viską prasimanė?
Džonas: Jokiu būdu! Penktame punkte rašoma: „Šį laišką padiktavo Henkas“. Be to, 2 punktas sako: „Nepiktnaudžiaukite alkoholiu“, 4 punktas – „.Taisyklingai maitinkitės“, o 8 punktas – „Pasinaudoję tualetu nusiplaukite rankas“. Visi žino, kad tai tiesa, reiškia, ir kiti punktai teisingi!
Aš: Bet 9 punktas sako „Negerkite“, o tai prieštarauja 2 punktui. Šeštas punktas – išvis kliedesys apie Mėnulį iš sūrio!
Džonas: Devintas punktas tiesiog paaiškina antrąjį. O dėl šešto punkto – ar tu buvai mėnulyje?
Aš: Bet mokslininkai sako, kad jis padarytas iš uolienų.
Meri: Tos uolienos gali būti sukietėjęs sūris.
Aš: Jei mes dar nežinome uolienų sudėties, tai dar nereiškia, kad Mėnulis iš sūrio.
Džonas: Mokslas gali klysti. Mes žinome, kad Henkas visada teisus!
Aš: Mes žinome?
Meri: Taip parašyta šeštame punkte.
Aš: Tu sakai, kad Henkas visada teisus, nes taip parašyta laiške. Laiškas teisingas, nes jį padiktavo Henkas. Henkas diktavo laišką, nes taip rašoma laiške. Turime uždarą ratą – Henkas teisus, nes jis sako, kad yra teisus.
Džonas: Pagaliau tu supratai!
Aš: Gerai, kaip ten dėl dešrelių?
(Meri paraudonuoja.)
Džonas: Dešrelės bandelėje, be padažo. Visa kita – blogai. Taip sako Henkas.
Aš: Tikrai? Negalima valgyti nei garstyčių, nei majonezo?
(Meri atrodo priblokšta.)
Džonas: Padažai – šventvagystė!!!
Aš: Ir kopūstų su majonezu negalima?
(Meri užsikemša ausis ir niūniuoja)
Džonas: Tai šlykštu. Tik iškrypėlis gali tai valgyti.
Aš: O man visai skanu. Visada taip valgau.
(Meri nualpsta. Džonas ją pagauna krentančią)
Džonas: Jei būčiau žinojęs, kad esi vienas iš jų, nebūčiau gaišęs laiko su tavimi. Kai Henkas tave spardys, aš stovėsiu šalia ir skaičiuosiu pinigus. Bučiuosiu Henko subinę už tave, prakeiktas kopūstų ėdike!

Su krikščionybe kaip tokia susipažinau, kai man buvo 17 metų. Pats esu kilęs iš ne tiek ateistiškos šeimos, kiek iš šeimos, neskiriančios religijos klausimams ypatingo dėmesio. Tėvas — biologijos mokslų daktaras, motina — gydytoja; sovietiniais laikais abu buvo santūrūs ateistai. Tiesa, 80–ųjų gale motina pasidavė laiko dvasiai ir pasikrikštijo Sergijaus Posade (miestas Maskvos apskrityje, garsėjantis savo vienuolynu — Vert. past.), bet jos “tikėjimas” taip ir liko velykinių pyragų šventinimo lygyje. Ji vienodai tiki popais ir astrologais, apie tai galėtų paliudyti jau prie įėjimo į mūsų butą pakabintas “amuletas nuo vagių”. Tėvas lieka ištikimas savo nuomonei ir išpažįsta liberalius ateisto–agnostiko įsitikinimus.

Verta paminėti, kad pats esu 76–ųjų gimimo, tai yra, mano ateistinis auklėjimas buvo daugiausia vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje. Kai man sukako 11 metų, vidurinių klasių pradžios laikas, buvo jau 87–ieji ir propaguoti ateizmą darėsi vis mažiau madinga. Vyko visokiausi Rusios krikšto tūkstantmečio minėjimai, buvo ištisi Sergijaus Radonežskio metai; vienu žodžiu, visuomenė išėjo iš savo ateistinių vėžių ir iš esmės nežinojo, kurion pusėn sukti. 80–ųjų pabaiga ir 90–ųjų pradžia praėjo “grįžimo prie ištakų ir tradicijų” dvasioje, o kokia gi Rusia be pravoslavų bažnyčios?

Galų gale mano patys kritiškiausi paauglio metai, kada formuojasi principai ir asmenybė, praėjo be būtinosios kritinio mąstymo praktikos. Priešingai — dėl paaugliško siekio daryti viską ne taip, kaip mokytojai, kadaise užgrūdinti ateizmo, mano kartoje buvo madinga apkabinėti save kryželiais ir nešioti juos labiausiai provokuojančioje vietoje. Jei kam nors už tai priekaištaudavo, tai toks žmogus laikytas vos ne “nukentėjusiu už tikėjimą” — tai jam buvo tik į naudą.

Nepaisant to, iki 17–os metų aš likau jei ne ateistu, tai agnostiku. Neišvengiau “ankstesnės kartos normų neigimo”, todėl jau nebuvau kategoriškas ateistas, užtat nebuvau ir tikintysis. Mano savimeilę glostė tai, kad laikiau save laisvu žmogumi: kuo noriu, tuo ir tikiu. Religija irgi pernelyg nesidomėjau — įvairios tikybos mane domino išimtinai erudicijos ir smalsumo požiūriu. Mėginau skaityti Bibliją, bet neįveikiau ir dviejų skyrių — buvo nyku ir neįdomu (žinoma, gi reikia žinoti, kur skaityti. Didžiąja dalimi Biblija, ypač Senasis Testamentas, yra varginantis įvairių pamokymų rinkinys, ne mažiau varginantis Mozės giminės išvardijimas ir puolusios Izraelio prigimties vainojimas). Su kitomis religijomis buvo ne ką geriau, todėl apsiribojau tais dalykais, apie kuriuos buvo galima paskaityti enciklopedijose.

Tuo metu atėjo 90–ieji, o su jais — ir įvairaus plauko užsieniečių pamokslininkų bumas. Tie pranašavo per radiją, iš televizijos ekranų, vietinių kino teatrų estradose ir tiesiog gatvėse. Aš tuo metu baigiau mokyklą ir turėjau rinktis, kur eiti toliau. Kadangi mane visada domino darbas su vaikais, nusprendžiau stoti į universiteto psichologijos fakultetą, idant gaučiau vaikų psichologo diplomą. Tai suvaidino nemažą vaidmenį, nes būtent tokiu būdu aš atėjau į krikščionybę. Motinos pažįstama kartą pakvietė mane dirbti auklėtojos padėjėju viename vaikų darželyje. Taip ir pasakė: “mokėti tau nemokės, bet yra didelė tikimybė, kad tau pavyks išvažiuoti į užsienį stažuotis”. Pasirodė, kad darželis buvo bažnytinis, priklausantis vienai šviežiai susidariusiai protestantų misijai, kuri mūsų mieste organizavo ir bažnyčią. Man tuo metu tai atrodė juokinga, bet sutikau: pirma, man buvo įdomu padirbėti su vaikais, sukaupti, taip sakant, medžiagos tolimesniam psichologo darbui; o antra, aš niekada nebuvau užsienyje ir, jei jau pasitaikė tokia galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus. Buvo man tada 17 ir aš ką tik pradėjau 11–ą klasę.

Kviečiamas apsilankyti bažnyčioje, aš su šypsena atsisakinėjau, teisindamasis, esą sekmadieniais esu užimtas (motinai kontoroje pastatė kompiuterį ir aš ten išeiginėmis dienomis leidau daug laiko, tyrinėdamas šitą žvėrį ar tiesiog žaisdamas žaidimus), bet priartėjo Naujieji ir, kadangi buvau vienintelis vyriškos lyties asmuo, teko suvaidinti Senelį Šaltį. Taigi pirmą kartą pasirodžiau bažnyčioje su ano personažo kostiumu.

Galiu tvirtai pasakyti, kas patraukė šitoje bažnyčioje — ogi didelis geranoriškų žmonių kiekis. Pačios pamaldos vyko vienos buvusios partijos būstinės aktų salėje: sekmadieniais didelį medinį kryžių kabindavo tiesiai prieš Lenino paminklą, o melsdavosi, žiūrėdami į raudoną paklodę su lozungu “Lenino darbai gyvuoja ir laimi”. Parapijiečių buvo daug, apie 200 žmonių kiekvieną sekmadienį. Pastorius buvo moteris, viena iš tų paprastų moterų su lengvai suprantama kalba ir žavia šypsena, kurių pamokymai priimami ne priešiškai, bet rimtai. (Čia jums ne mokymo dalies vedėja, savo drambliška povyza gąsdinanti kėdes!) Taip pat bažnyčioje buvo gera jaunimo grupė, 15–20 žmonių, kurie irgi buvo labai geri ir mieli. Kita vertus, į tokias bažnyčias kitokie ir nevaikšto.

Taip aš ėmiau reguliariai lankyti bažnyčios surinkimus. Pradžioje dariau tai vis labiau iš smalsumo ir todėl, kad buvo tiesiog malonu bendrauti su parapijiečiais ir pastoriumi. Bet, kaip jau sakiau, pastorė buvo labai žavinga ir turinti smailą liežuvėlį (kiek man žinoma, anksčiau ji buvo komjaunimo darbuotoja), ir jos pamokslai krito į gerai paruoštą dirvą, duodami netgi ne daigelius, o ąžuoliukus. Vos po pusmečio aš šioje bažnyčioje priėmiau krikštą iš vieno amerikiečio pamokslininko.

Pabrėžtina, kad dariau tai visiškai savanoriškai. Dar daugiau, niekas manęs nesistengė “apkvailinti”. Niekas slapčia nesirinko ir nesitarė, kaip čia priversti mane priimti krikščionių tikėjimą. Nebuvo jokio sąmokslo, siekiant atimti iš manęs pinigus, butą, ar pasiųsti mane į plantacijas rinkti uriuko (džiovinti abrikosai — Vert. past.). Tai buvo tiesiog nuoširdžiai tikinčių gerų žmonių susirinkimas, ir šitie žmonės nuoširdžiai norėjo pasidalinti savo tikėjimu su kitais. Kai pasakiau pastorei, kad ketinu pasikrikštyti, ji iš džiaugsmo išbučiavo mane į abu skruostus ir pasakė, kad esu geriausias jos draugas. Atvažiuojantys amerikiečiai irgi išimtinai buvo nuostabūs žmonės — gražiai dainavo, pritardami gitara, nuoširdžiai dalijosi savo tikėjimu, buvo pasirengę padėti kiek galėdami.

Apskritai, ką aš noriu pasakyti — pakliuvau ne pas bloguosius sektantus, kurie mane nuzombino ir pripumpavo narkotikų, o pas paprasčiausius gerus žmones. Tame ir visa bėda, kad neturiu ko priekaištauti žmonėms, atvedusiems mane į krikščionybę — jie kaip ir anksčiau labai geri žmonės, kuriuos aš gerbiu ir (nors stengiuosi neturėti su jais reikalų) kuriems, esant reikalus, padėsiu kiek galėdamas. Nors manasis tikėjimo priėmimas visų pirma buvo nulemtas socialinių priežasčių, nereikia pamiršti, kad ir aš nuoširdžiai tikėjau.

Žmogaus psichologija tokia, kad pasitikint kuriuo nors žmogumi vienu aspektu, lengva juo pasitikėti ir kitais klausimais. Kadangi aš besąlygiškai pasitikėjau bažnyčios pastore ir tarp mūsų susidarė toks socialinis ryšys, tai ėmiau pasitikėti ja ir tikėjimo klausimuose. Juk protestantų bažnyčiose Biblija ir jos studijos toli gražu nėra svarbiausia, svarbiausia — ar priimi Jėzų Kristų kaip savo asmeninį išgelbėtoją? Ar tiki, kad jis mirė už tavo nuodėmes ant kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė? Ar tiki, kad jis ateis visų tautų teisti? Ir taip toliau. Užtat Biblija įsisavinama itin pasirinktinai, kad netyčia nesužinotum, ko nereikia. Egzistuoja ištisi Biblijos skaitymo vadovėliai, kurie organizuoti pagal temas ir “gerojoje knygoje” randa atsakymus į tau rūpimus klausimus. Tokie pasirinktiniai skaitymai formuoja itin klaidingą vaizdą, esą Biblija yra labai logiška knyga, kurioje viskas prieinamai ir teisingai aprašyta. Juk nuo viršelio iki viršelio niekas jos neskaitys — ten gi tūkstantis puslapių smulkaus ir sunkiai skaitomo teksto! Neišvaizdžios Biblijos dalys, pavyzdžiui, kur Jehova vienu mažojo pirštelio krustelėjimu išžudo kūdikius ar duoda izraelitams nurodymą “nepalikti gyvo nė vieno, kas kvėpuoja”, tiesiog praleidžiamos, idant publika nebūtų traumuojama. Taip pat yra įvairių rūšių literatūros, pseudologiškai įrodinėjančios, kad Jėzus Kristus iš tiesų gyveno, dirbo ir kovojo — pavyzdžiui, garsi Džošo Makdovelo knyga “Daugiau, nei dailidė” ir kitos.

Vienu žodžiu, neofitas šaukšteliu maitinamas kruopščiai išvalytu pusiau tiesos ir pseudologikos mišiniu. Ir, nepamirškime, tai daroma visiškai nuoširdžiai. Nekaltinu tos bažnyčios pastorės — esu įsitikinęs, kad ji ir pati neturėjo supratimo, jog tėra propagandos nešiotoja. Žinau, kad ji pati visu tuo tikėjo ir visai įmanoma, kad ir nūnai tebetiki.

Taip pat nereikia pamiršti, kad pati protestantiškosios krikščionybės idėja — kad dievas MYLI tave, ir yra pasiruošęs už tave padaryti viską, kad tik tu į jį tikėtum, ir kad jis duoda tau amžinąjį gyvenimą — visa tai yra labai galingi psichologiniai manevrai, ypač jaunimo atžvilgiu. Jauniems žmonėms šiame etape būdinga nutolti nuo tėvų (ir neretai čia dar per švelniai pasakyta), todėl “mylinčio tėvo” niša lieka neužpildyta. Mylintis ir švelnus Dievas šią nišą tiesiog įstabiai užima, ir bažnyčia tai puikiai žino (prisiminkim “Tėve mūsų”). Na ir, be abejo, tikėjimas į visagalį dievą — puikus gyvenimo ramstis, nes pašalina atsakomybę už prasižengimus (“velnias sugundė”), paaiškina nesėkmes, katastrofas, artimųjų mirtį (“nelabojo žabangai”, “viešpaties keliai nežinomi”, “viskam dievo valia”), ir suteikia puikų psichologinį šansą pradėti naują gyvenimą — tereikia su ašaromis atgailauti ir tau viską atleis.

Taigi visa tai manyje puikiai suveikė, kaip bebūtų apmaudu. Aš savanoriškai krikštijausi ir savanoriškai dalyvavau visuose bažnyčios reikaluose. Praėjus pusmečiui po krikšto, jau buvau jaunimo programos lyderis ir dalyvavau pamaldose, su neofito įkarščiu skelbdamas “dievo žodį” iš sakyklos. Kadangi tuo metu buvau psichologijos studentas, man gana gerai sekėsi, nes gautus psichologinio treningo įgūdžius taikiau savo pamoksluose ir dirbdamas su jaunimu. Dabar tie prisiminimai kelia gėdą, bet tada maniau, kad darau ypač gerą darbą.

Kadangi ši protestantų bažnyčia tuo metu Rusijoje stiprino veiklą (tai buvo dar prieš priimant įstatymą apie tikėjimus, kurį priėmė 97–aisiais), greit iškilo klausimas apie mano mokymąsi būti pastoriumi. Tuo metu aš taip buvau pasinėręs į darbą bažnyčioje, kad visiškai nuoširdžiai troškau įgyti pastoriaus išsilavinimą ir visą likusį gyvenimą skleisti Rusijoje krikščionybę, dirbdamas daugiausia su jaunimu. Kadangi protestantiškų seminarijų Rusijoje tuo metu buvo nedaug, tapo aktualu mokytis seminarijoje JAV. Tuo metu buvau psichologijos fakulteto 2–o kurso studentas, gana sėkmingai dirbau su vaikais ir paaugliais. Buvo nuspręsta, kad amerikiečių bažnyčia laiduos mano mokymąsi JAV, pirma — krikščioniškame koledže, idant užbaigčiau savo psichologinį išsilavinimą, o paskui — seminarijoje, kur gaučiau pastoriaus diplomą ir apdarus. Kadangi tuo metu Rusijoje psichologija vos vos krutėjo, visa tai man buvo kone dangiška dovana (tada aš tai maždaug taip ir priėmiau). 95–ųjų viduryje viskas buvo sureguliuota ir aš išskridau į JAV, idant grįžčiau pilnavertis šventeiva.

Nuo šio momento, ko gero, prasideda mano lėtas “prabudimas”, kaip tai mėgstu vadinti. Visų pirma, žinoma, esu dėkingas absoliučiai veidmainiškam požiūriui į krikščionybę Amerikoje. Beje, pradžioje tai kaip tik mane stiprino. Kaip jau sakiau, mokiausi krikščioniškame koledže, bet žodžiui “krikščioniškas” reikia kabučių. Publika gėrė alų, rūkė žolytę, pešėsi ir krušosi, nekreipdama dėmesio į tikėjimus, ir tuo pačiu uoliai vaikščiojo į pamaldas sekmadieniais, nulenkdami galvas maldai. Pakliuvęs į šią irštvą, pradžioje sumišau, bet paskui nusprendžiau, kad skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas, ir su dar didesniu įkarščiu ėmiau tyrinėti Bibliją (vėlgi pagal protestantiškus vadovėlius, kurių kokybę jau minėjau anksčiau). Bet tai visvien negalėjo manęs nepaveikti, nes koledžas priklausė būtent tai pačiai protestantizmo pakraipai, kurią aš ketinau skleisti Rusijoje. Po dviejų semestrų aš išvažiavau dirbti į vaikų vasaros stovyklą “tikėjimui palopyti”. Laimei (nelaimei?), tai pavyko — dirbantys stovykloje buvo itin “teisingi” ir kažkiek palengvėjo.

Grįžus atgal į koledžą, man neįtikėtinai pasisekė (dabartine prasme) — man pakliuvo teologijos profesorius, kuris dėstė Bibliją ne pasirinktinai, o tiesiai taip, kokia ji yra. Reikia pažymėti, kad tai yra išbandymas ne silpnų nervų žmogui ir kurį laiką aš šito profesoriaus negalėjau pakęsti, kadangi jis metodiškai, plyta po plytos nepaliko nieko iš to Biblijos supratimo, kuris pas mane susiformavo ilgus metus besimokant pagal “partijos palaimintą” literatūrą. Taip pat reikia pažymėti, kad profesorius buvo tikintis žmogus, bet jo tikėjimas buvo labai savotiškas, sunkiai logiškai paaiškinamas. Jis tartum kalbėjo — “aš, žinoma, suprantu, kad visa, kas čia parašyta, yra niekalas ir toli gražu ne dievo žodis; bet visgi kažkas TEN, dausose, yra”. Veikiamas šio kurso ir amerikietiško tikėjimo veidmainiškumo, aš priėmiau sprendimą atsiriboti nuo tos protestantų tikybos, kurią vos prieš porą metų su retu įkarščiu skelbiau. Bet, nepaisant to, vis dar laikiau save tikinčiu žmogumi. Šį sprendimą priėmiau maždaug 97­–aisiais.

Kadangi maniau, jog veidmainiškumas kyla visų pirma iš perdėto liberalizmo, nusprendžiau kreiptis į konservatyvesnes krikščionybės šakas — katalikybę ir pravoslavybę. Amerikietiškoji katalikybė — ne mažiau veidmainiška, todėl ją neužilgo atsijojau. 97–aisiais ir 98–aisiais aš įtemptai stengiausi įsprausti save į stačiatikybės rėmus.

Derėtų pastebėti, kad pravoslavybėn pasineša dauguma protestantų, susidūrusių su panašia į mano problema. Literatūroje ir kituose meno kūriniuose pravoslavybė neretai vaizduojama kaip kažkas šviesaus, tyro, teisingo. Visa šios krikščionybės atšakos istorija marguoja pasakojimais apie visokius “Dievo kvailelius” ir “už tikėjimą pražudytus”. Bet kartą nudegęs pienu, ėmiau pūsti ir į vandenį. Man buvo negana išorinių šventumo požymių — tokius galėjau matyti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kur su padoriais kostiumais sėdėjo tie, kurie visą savaitę gėrė, puotavo ir šokinėjo iš vienos lovos į kitą. Todėl ėmiau gilintis į rusų pravoslavų bažnyčios kompromatą — istoriją, skandalus, tradicijas. Kadangi mane stūmė pirmyn noras pažvelgti už šventumo uždangos, man tai iš esmės pavyko — žmonės kalba, laikraščiai rašo… Aš supratau, kad pravoslavybė — ne mažiau veidmainiška religija ir už apsimestinio šventumo bei tradicijų griežtumo slepiasi tas pat: karjerizmas, sukčiavimas, vagiliavimas. Žinoma, yra išimčių, bet šis medaus šaukštas yra niekas, palyginti su visu tuo neįtikėtinu purvu, kuris yra organizuota religija.

Taip nusivylęs krikščioniškomis konfesijomis, rimtai susimąsčiau apie krikščionybės loginį pagrindą. Anksčiau, būdamas išmaitintas tokių autorių, kaip Makdovelas, pseudologikos, aš net nekėliau klausimų apie tai, ar iš tiesų buvo toks dėdulė Jėzus Kristus, ar jis mirė už mano nuodėmes, ir ar prisikėlė trečią dieną. Tai atrodė toks šventas tikėjimo principas, kad abejoti būtų šventvagiška. Bet tame etape aš jau atmečiau krikščionybę kaip organizuotą religiją ir man liko arba likti tikinčiu savo širdyje, arba eiti iki galo ir bent pažvelgti į antrąją medalio pusę. Taigi aš ėmiau ieškoti argumentų prieš krikščionybę ne kaip religiją, nes ši problema man jau buvo išspręsta, bet krikščionybę kaip tikėjimą. Tuometiniam mano nusivylimui tokių radau labai daug. Po gausaus ir uolaus ieškojimo man galų gale tapo aišku — Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens ir Dievo sūnaus egzistavimo tikimybė tokia menka, kad lengviau patikėti, jog J. V. Stalinas ir tikrai visų tautų tėvas. Tiesiogine prasme.

Tai man buvo labai stiprus, jei ne katastrofiškas, smūgis. Mane apėmė sunki depresija, kelias savaites nebendravau su draugais, darbe bukai ir nenašiai spoksojau į kompiuterio ekraną… Sukrėtimas buvo didelis — man buvo 23 metai ir paskutinius 6 aš tikėjau tuo, ko nėra, ir atvertinėjau kitus į šį tikėjimą. Dar daugiau, aš norėjau padaryti tai savo profesija ir užsiimti tuo visą gyvenimą. Net dabar, praėjus dviems metams, man sunku galvoti apie tą gyvenimo periodą, todėl paliksiu emocijas ir pasakysiu tik tiek — po kelių savaičių man palengvėjo. Padėjo mano psichologo išsilavinimas, padėjo draugai, kurie jėga išlupo iš depresijos gniaužtų, padėjo darbas.

Liko galutinė dilema: ar yra Dievas? Ne Jėzus, ne Jehova, ne Alachas. O apskritai — ar yra Dievas, kuris mus sukūrė? Galutinė loginė lygtis atrodė taip: jei yra dievas, kuris mus sukūrė, vadinasi, kažkas turėjo sukurti jį (logiškai tuščias paradoksas, esą “dievas buvo visada”, manęs nebetenkino, kokiu aspektu į jį bežiūrėsi. Visoje visatoje nėra nė vienintelės užuominos apie tai, kad kažkas egzistavo visada. Aš linkęs taikyti tai ir kitiems reiškiniams). Tai yra, gaunasi loginis uždaras ratas: jei dievą kažkas sukūrė, tai kažkas turėjo sukurti ir kūrėją. O jei taip, galų gale kažkuris kūrėjas turėjo atsirasti pats. Tada, naudojantis Okamo skustuvu, kam mums visi šitie metakūrėjai? Paprasčiau laikyti, kad mes ir esame pirminis kūrinys, atsiradęs savaime. To įrodymų buvo nepalyginamai daugiau, negu kūrėjo idėjai.

Ištyrinėjęs Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens galimybę, ėmiau glaudžiai bendrauti su keletu skeptikų, kurie išmokė mane, priimant bet kokius duomenis, gebėti visų pirma kritiškai mąstyti. Kiekvienas medalis turi antrą pusę, kurią idėjos šalininkai mėgsta slėpti, siekdami pateikti idėją gražesniu pavidalu. Man tai taip patiko, kad nuo to laiko naudojau šį metodą viskam, ką girdžiu per visuomenės informavimo priemones. Pasirodė, kad tai labai gerai veikia, todėl aš neužilgo įstojau į kelias skeptikų organizacijas ir likusį gyvenimą ketinu praktikuoti šį šviežiai įgytą gebėjimą kritiškai mąstyti kiekviena patogia proga, nesvarbu, ar tai religija, filosofija ar paprasta televizinė reklama.

Šiuo momentu aš visų pirma ne ateistas, o skeptikas. Ateizmas — tai irgi savotiškas filosofinis judėjimas, kurį kaip ir kitus dera priimti kritiškai. Nepaisant to, aš manau, kad dievo nėra, o religijos — tai visų pirma pasenęs psichologinės paramos institutas, kuris neretai atneša daugiau žalos, negu naudos, būdamas visų pirma karjerizmo ir veidmainystės “atžala”.

Kai aš mąstau apie tai, kas man nutiko, mano jausmai dvejopi. Visų pirma man gaila sugaišto laiko ir energijos. Bet aš taip pat dėkingas už šią gyvenimišką patirtį, kuri mane daug ko išmokė. Visai įmanoma, kad jei manęs nebūtų ištikęs šis “proto užtemimas”, tai aš taip ir nebūčiau išmokęs kritiškai mąstyti, o tai, mano manymu, viena iš svarbiausių suaugusio žmogaus savybių. Matyt, taip ir verta visa tai traktuoti — tai buvo suaugimo etapas. Laimei, jis liko praeityje ir, nors man kartais truputį liūdna, vis vien priešakyje visas gyvenimas, kurį verta nugyventi be ramentų ir maitinimo šaukšteliu.

Su pagarba,
Konstantinas Riabicevas
2000 lapkritis

Vertė T. Burba, 2009.03

Kartą garsus teologas dr. Tadeušas susapnavo, kad mirė bei, kaip ir tikėjosi, pateko į Rojų. Studijų metais jis tam ilgai ruošėsi, todėl nesunkiai rado kelią. Taigi, pabeldė jis į Rojaus duris ir, jo nuostabai, buvo sutiktas su dideliu įtarumu. Prašau mane įleisti, – tarė jis, – aš visą gyvenimą pašvenčiau Dievo garbinimui bei buvau doras žmogus. Žmogus? – paklausė durininkas. – O kas tai? Ir kaip toks menkas padaras kaip tu gali aukštinti Dievo didybę? Dr. Tadeušas apstulbo. – Jūs, be abejo, negalite nieko nežinoti apie žmogų. Jūs tikrai turite būti girdėjęs, kad žmogus yra tobuliausias Kūrėjo kūrinys. Na, – atsakė vartininkas, – apgailestauju, kad įžeidžiau tamstos jausmus, tačiau viskas, ką dabar pasakoji, man yra naujiena. Abejoju, ar čia, viršuje, kas nors išvis yra girdėję apie tokį dalyką, kurį tu vadini “žmogumi”. Vis dėlto, kadangi atrodai labai sunerimęs, suteikiu tau galimybę pasitarti su mūsų bibliotekininku.

Rutulio formos bibliotekininkas, turintis tūkstantį akių ir vieną burną, pažvelgė į dr. Tadeušą viena iš savo akių. Kas čia toks? – paklausė jis durininko. Šitas, – atsakė durininkas, – sakosi esąs rūšies, gyvenančios kažkokioje “Žemėje” ir vadinamos “žmonėmis”, atstovas. Jis kažkodėl yra įsitikinęs, kad Kūrėjui labai rūpi jo gyvenamoji vieta bei jo padermė. Galbūt, pamaniau, galėtumei jį kiek apšviesti. Ką gi, – tarė bibliotekininkas, maloniai kreipdamasis į teologą, – gal galėtumei man paaiškinti, kur yra toji vieta, kurią pats vadini “Žeme”? Oi, – atsakė teologas, – juk tai yra Saulės sistemos planeta. O kas yra toji Saulės Sistema? – paklausė bibliotekininkas. Oi, – atsakė kiek susinervinęs teologas, – klausimas, kurio klausiate, priklauso profaniško pažinimo sričiai, o mano paties kompetencija yra Šventas Žinojimas. Nepaisant to, esu pakankamai išmokęs iš savo astronomų draugų, jog galėčiau jums paaiškinti, kad Saulės sistema yra Paukščių Tako dalis. O kas yra tas Paukščių Takas? – vėl paklausė bibliotekininkas. – Na, Paukščių Takas yra viena iš galaktikų, kurių, kaip man sakė, yra šimtai milijonų. Gerai, jau gerai, – tarė bibliotekininkas, – tik nesitikėk, kad aš taip lengvai prisiminsiu vieną iš tokios gausybės. Nors, tiesa, esu anksčiau kažką girdėjęs apie galaktikas. Tiesą sakant, manau, kad netgi mūsų vienas bibliotekininkas specializuojasi šioje, galaktikų, srityje. Gal geriau paklauskime jo ir pažiūrėsime, ar jis mums galės padėti.

Netrukus pasirodė ir bibliotekininko padėjėjas, galaktikų specialistas. Jis buvo dvylikasienio formos. Galėjai įžiūrėti, jog jo paviršiaus kažkada būta skaidraus, tačiau nusėdusios knygų lentynų dulkės padarė jį blankiu ir nepermatomu. Bibliotekininkas paaiškino jam, kad dr. Tadeušas, siekdamas nupasakoti savo kilmę, užsiminė apie galaktikas, apie kurias jie dabar ir tikisi sužinoti daugiau informacijos iš bibliotekos galaktikų skyriaus. Na, – tarė bibliotekininko padėjėjas, – manau, jog tai visai įmanoma, tačiau yra šimtai milijonų galaktikų ir kiekviena iš jų turi atskirą tomą, todėl prireiks kažkiek laiko, kad suračiau tinkamą knygą. Ko konkrečiai šita keista menkysta ieško? Tai, taip vadinamasis, Pukščių Takas. – Atsakė neryžtingai dr. Tadeušas. Gerai, – tarė bibliotekininko padėjėjas, – aš rasiu, jei pavyks.

Grįžęs po trijų savaičių jis paaiškino, kad dėl ypatingai tikslios katalogizavimo sistemos bibliotekos galaktikų skyriuje jam pavyko aptikti galaktiką, įvardintą numeriu QX 321,762. Dėl šitos paieškos, – aiškino jis, – mums reikėjo visų penkių tūkstančių galaktikų skyriaus darbuotojų pagalbos. Galbūt jūs norėtumėte susitikti su darbuotoju, kuris kaip tik ir dirba su galaktikos, apie kurią dabar kalbame, reikalais? Pakviestas darbuotojas pasirodė esąs aštuoniasienis, turintis po akį kiekvienoje veido pusėje ir vieną burną. Jis buvo kiek nustebęs ir sutrikęs, kai atsidūrė tokioje žėruojančioje aplinkoje, toli nuo savo tamsių knygų lentynų prieangių. Susitvardęs jis šiek tiek droviai paklausė: ką jūs norėtumėte sužinoti apie mano galaktiką? Dr. Tadeušas prakalbo: man reikia sužinoti apie Saulės Sistemą, apie jos dangaus kūnus, besisukančius aplink vieną mūsų galaktikos žvaigždę.  Ta žvaigždė, aplink kurią jie skrieja, yra vadinama Saule. Hmmm… – tarė Paukščių Tako bibliotekininkas, – jau ir taip buvo pakankamai sunku aptikti reikiamą galaktiką, o surasti norimą žvaigždę pačioje galaktikoje bus dar sudėtingiau. Mano žiniomis, toje galaktikoje yra apie tris šimtus milijardų žvaigždžių, bet pats neturiu nė žalio supratimo, kaip jas reikia vieną nuo kitos atskirti. Vis dėlto, esu tikras, jog kažkada Administracijai reikėjo viso trijų šimtų milijardų žvaigždžių sąrašo, kuris vis dar turėtų būti saugomas rūsyje. Jeigu manai, kad verta, aš galiu įpareigoti tam tikrus darbuotojus iš Kitos Vietos, kad jie paieškotų šios žvaigždės.

Kadangi dr. Tadeušas buvo akivaizdžiai susikrimtęs, buvo nuspręsta, jog tai būtų pats protingiausias variantas.

Po kelių metų visiškai nuvargęs ir jau netekęs vilties bibliotekininko padėjėjui galaktikų klausimais prisistatė ketursienis. Pagaliau, – tarė jis, – aš radau tą žvaigždę, kurios jūs reikalavote, bet absoliučiai nesuvokiu, kodėl jūs ja susidomėjote. Ji yra visiškai tokia pati kaip ir likusios šios galaktikos žvaigždės. Jos dydis ir temperatūra yra vidutiniai, o ji pati yra apsupta žymiai mažesnių kūnų, vadinamų “planetomis”. Trumpai panagrinėjęs, aš aptikau, kad mažiausiai viena iš tų planetų turi parazitų, ir manau, jog šitas padaras, tiek čia klausinėjęs, turi būti vienas iš jų.

Tuo momentu dr. Tadeušas ungningai ir piktai prartrūko sielotis: Kodėl, o kodėl Kūrėjas nuslėpė nuo mūsų, vargšų Žemės gyventojų, kad ne dėl mūsų Jis sutvėrė Dausas? Aš visą savo gyvenimą uoliai Jam tarnavau, tikėdamas, kad Jis pastebės mano pastangas ir apdovanos mane Amžinąja Palaima. O dabar, atrodo, Jis net nežinojo, kad aš egzistuoju. Jūs man sakote, kad aš tesu be galo mažas, mikroskopinis gyvūnėlis ant smulkaus kūno, skriejančio aplink vieną nereikšmingą elementą iš trijų šimtų milijardų žvaigždžių telkinio, kuris taip pat tėra tik vienas iš daugybės milijonų panašių telkinių. Aš negaliu to pakęsti, nebegaliu daugiau dievinti savo Kūrėjo. Labai gerai, – tarė vartinintas, – tuomet tu gali eiti į Kitą Vietą.

Tada teologas pabudo. Šėtono galia mūsų sapnuose yra siaubinga. – Sumurmėjo jis.

Šaltinis: Diogeno blogas

Pseudomokslo ekspansijos problemos

E.B. Aleksandrov, Rusijos MA akademikas
Ataskaita Antrojoje Sankt Peterburgo mokslininkų sąjungos konferencijoje

Kas yra tiesa ir kas teisėjai?

Ar teisinga abejoti paieškų laisve? Ar galima abejoti tyrinėtojo teise klysti? Kaip atskirti mokslinio tyrimo objektą nuo pseudomokslo? Tokie retoriniai klausimai nuolat skamba kiekvieną kartą viešai svarstant pseudomokslines problemas. Jų adeptai ir gynėjai pastoviai mini istorinius pavyzdžius, kai amžininkai nesuprasdavo didžių atradimų, o didieji to meto autoritetai darydavo klaidingas prognozes (dažniausiai prisimenami Hercas, Tomsonas ir Rezerfordas). Tuo pačiu daroma prielaida, kad situacija trečiojo tūkstantmečio moksle niekuo nesiskiria nuo tos, kuri buvo prieš šimtą ar tris šimtus metų. Tai didelė klaida. Pirmieji mokslininkai ėjo neartais dirvonais, kuomet kiekviena bent kiek racionali hipotezė turėjo maždaug vienodus šansus būti paneigta ar įrodyta. Bet per tą laiką padėtis moksle pasikeitė radikaliai.

Žmonija sukaupė grandiozinį kiekį žinių, kurios vienareikšmiškai riboja tyrinėtojų fantazijas, ieškant naujų atradimų, ypač fundamentalių. Kiekviena hipotezė pirmiausia turi derintis su jau žinomais dėsniais ir faktais. Būtent toks “atitikimo principas” leidžia be abejonių atmesti absurdiškus projektus, tokius kaip energijos gavimas dykai iš “fizikinio vakuumo”, arba “beatraminis variklis”, kurie pažeidžia du fundamentalius fizikos dėsnius – energijos ir impulso tvermės.

Jei kalbėsime apie mokslininko teisę klysti, tai, žinoma, jokios panašios teisės jis neturi, nors tai nekeičia reikalo esmės: klaidos praktiškai neišvengiamai lydi kiekvieną mokslinį tyrimą. Bet klaida klaidai nelygu. Būna klaidos, atsiradusios dėl nepakankamų žinių apie objektą – žinoti viską darosi vis sunkiau. Būna rutininės metodinės klaidos. Tai tam tikra prasme norma – su jomis tenka taikytis. O štai patologiškos pseudomokslo klaidos atsiranda ne dėl žinių stokos, o dėl jų ignoravimo.

Pseudomokslo adeptai lengva ranka iškelia atsitiktines hipotezes, kurios nesiderina su turimomis patikrintomis žiniomis. Visų laikų pseudomokslui būdingi pareiškimai apie atrastus naujus sąveikos tipus, naujas daleles, naujas jėgas. Bet kiekviena naujai atrasta jėga turi derintis su jau žinomomis. Pavyzdžiui, negalima sugalvoti naujos toliveikos, neatsižvelgiant į neaprėpiamą stebėjimų medžiagą dangaus mechanikos srityje. Iškart atsiranda neįveikiami apribojimai – hipotetinė jėga turi būti tokia maža, kad negalėtų nieko pakeisti pasiekto stebėjimų tikslumo ribose.

Pastebėsime, kad “atitikimo principas” neapsiriboja tiksliaisiais mokslais. Kaip pavyzdį galima pateikti ekstravagantiškas ir pseudomoksliškas matematiko A.T. Fomenko hipotezes istorijos srityje, kurias greitai paneigė profesionalūs istorikai. (žr. “Vestnik RAN”: 1999, Nr. 12, 2000; Nr 5,7,9; 2002, Nr 2 etc.)

Taigi, į antraštėje iškeltą klausimą galima atsakyti, kad tiesa, be abejo, turi išryškėti, atlikus pakankamai nepriklausomų tyrimų, eksperimentų ir stebėjimų, nors ir šito kartais nepakanka: nauja tiesa turi būti suderinama su anksčiau nustatytomis. Nereikia pervertinti eksperimento reikšmės – jis gali būti klaidingas, neteisingai interpretuojamas ar net falsifikuotas. Netgi nepriklausomi tyrimai nėra šimtaprocentinė garantija: būna indukuoti kolektyviniai apsirikimai, net jei ir atmesime mintį apie suokalbio galimybę. XXa pabaigoje ne kartą būdavo klaidinančios publikacijos autoritetinguose leidiniuose, po kurių sekdavo serijiniai nepriklausomi patvirtinimai. Pavyzdžiu gali būti XXa sensacijos – “šaltoji termobranduolinė reakcija”, o taip pat neva pastebėtas veikimas reaktyvų, praskiestų taip, kad analizuojamame tūryje nebelikdavo nė vienos aktyvios molekulės.

O į klausimą, kas teisėjai, natūralu atsakyti, kad tai – pasaulinė mokslininkų bendruomenė, kuri remiasi nuolatos gausėjančiais faktais ir objektyviais gamtos dėsniais, tai yra kolektyviškai sukauptomis žiniomis. Ir tai pakankamai beapeliacinis teismas. Moksle (bent jau tiksliųjų mokslų srityje) nepritaikomas sąžinės laisvės principas, leidžiantis tikėti tuo, kuo nori: mokslas gyvas žiniomis, o ne tikejimu. O tikslios žinios nepalieka vietos požiūrių ivairovei – mokslas nėra demokratiškas. Diskusijos priimtinos tik hipotezių stadijoje. Jos baigiasi, kai hipotezę pakeičia teorija.

Ekstrasensai iš Lubiankos

Šiuolaikinis pseudomokslas suderina ištikimybę tradicijoms su nepaprastai lanksčiu mados sekimu. Tradiciškai stovėdamas ant viduramžiškų prietarų pamatų, leisdamas šaknis į magiją ir okultizmą, pseudomokslas ginkluojasi naujausiais moksliniais terminais, postringaudamas apie “biolaukų” koherentiškumą, holografinį informacijos kodavimą “auroje”, apie informacinį “kvarkų-gliuonų kondensato” lauką, neišsenkamus “fizinio vakuumo” energetinius resursus, apie sielos pomirtinio gyvenimo lauko prigimtį ir taip toliau. Šitaip mokslu apsimeta atvirai apgavikiškas pseudomokslas, priskirtinas naujai kriminalinio biznio šakai. Tipiškas pavyzdys – vadinamųjų “torsioninių laukų” kampanija.

Šios aferos istorija siekia, matyt, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį. Telepatijos idėja buvo madinga šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kada Chruščiovo “atlydis” pagimdė susidomėjimo mediumizmu, arba “parapsichologija”, kaip jį ėmė vadinti, renesansą. Mūsų žvalgybą pasiekė žinios apie JAV bandymus (nesėkmingus, beje) užmegzti telepatinį kontaktą su povandeniniais laivais. Buvo pamėginta mintimis transliuoti dvejetainius duomenis iš Lubiankos rūsio ekstrasensui, gyvenusiam Maskvos pakraštyje. Darbu vadovavo A.E. Akimov, kuris “patobulino” tradicinę procedūrą – jis paveikdavęs ekstrasensą-induktorių naujai atrastu lauku, kurį pavadino “spinoriniu”. Akimovo teigimu, šis laukas suformuodavo kanalą ir pernešdavo mentalinę informaciją norimu atstumu, apsaugodamas ją nuo susilpnėjimo ir nuslopimo įvairiose aplinkose. Akimovas paskelbė atradęs idealų ryšį – griežtai adresinį, tai yra neperimamą, neekranuojamą, beribį, ir, kaip vėliau buvo teigiama, veikiantį akimirksniu.

Oficialios žinybinės ataskaitos šio pasiekimo nepatvirtino, kas nesutrukdė tolimesniam “spinorinių” laukų temos vystymui, 1987 metais inspiravusiam slaptą vyriausybės įsakymą visapusiškai plėtoti “spinorines” technologijas ir “bioenergetiką”. Į šią veiklą buvo įtraukti šimtai žmonių ir ne vienos dešimties žinybinių įmonių ir net kai kurių akademinių institutų. 1991 metų pradžioje visas reikalas iškilo į viešumą ir buvo svarstomas Mokslų akademijoje bei Aukščiausios tarybos mokslo komitete, po ko “Netradicinių technologijų centras” prie Valstybinio komiteto mokslui ir technikai buvo nedelsiant išformuotas.

Laukite tęsinio?…

Netekęs oficialaus posto, Akimovas tuoj pat rado savo vietą komercinių firmų pasaulyje, išsaugodamas pažintis specialiosiose struktūrose ir jų paramą. Su slaptumu buvo baigta, ir prasidėjo periodas intensyvių bandymų patekti į rinką su stebuklingais “torsioninių” (arba “spinorinių”, arba “mikroleptoninių” – terminologija nuolat kito) laukų ar spinduliavimų generatoriais. Kadangi nė vienas iš dešimčių pažadų, duotų karinės ir civilinės technikos srityje nebuvo įvykdytas (ir negalėjo būti įvykdytas dėl minėtųjų laukų neegzistavimo) , tai Akimovui liko vienintelis garantuotas rinkos segmentas, nereikalaujantis objektyvių veiksmingumo įrodymų – gydymas.

Per žiniasklaidos priemones (jų tarpe ir respektabilias “Izvestija”) buvo pradėta skleisti gandai apie senojo KGB gelmėse sukurtą galingą “psichotroninį” ginklą, veikiantį tų laukų pagrindu; šį ginklą esą galima pritaikyti ir kitoms reikmėms. Internete pasirodė “torsioninių generatorių” reklama, žadanti pagydyti praktiškai bet kurią ligą prieinama kaina – už trisdešimt dolerių Rusijos piliečiui ir šimtą – užsieniečiui. Probėgšmais pastebėsime, kad naudos iš tų generatorių buvo tiek pat, kiek ir iš kitų amuletų. Tokie pat reikalai ir su žala – būdami objektyviai beprasmiai, jie įkvepia žmonėms viltį ir neretai sulaiko nuo kreipimosi į gydytojus.
Mes nežinome, kaip sekasi šis biznis, bet žinome, kad Akimovo kompanija vėl bando gauti pinigų iš valstybės biudžeto. Spaudoje nuolat pasirodo interviu su Akimovu, jo pažadai išspręsti energetinę problemą energijos iš vakuumo generatoriais arba užkariauti kosmosą beatraminių variklių pagalba. Artėjant 2002 metams televizija pranešė, kad panašus projektas jau gulėjo ant vyriausybės stalo.

Sustokime prie kai kurių šios gigantiškos aferos ypatumų. Pirmiausia, skirtingai nuo panašaus kalibro Lysenkos aferos, ši vystėsi daugiausia po grifu “Visiškai slaptai”, taip išvengdama mokslinės kritikos. Antra, visa ši veikla praktiškai neturėjo jokios materialinės išraiškos (išskyrus nebent partiją 9-ajame dešimtmetyje pagamintų torsioninio lauko generatorių, kurie buvo peršami gynybiniams mokslo tyrimų institutams, siūlant išmėginti jų veikimą su viskuo, kas šaus į galvą). ir įsikūnijo tik popierinėse ataskaitose.

Nesant reikalo aferos dalyviai nesirūpino netgi sufalsifikuoti pasiekimų demonstravimą, apsiribodami pasakomis uždaroms auditorijoms. Ten visiems tiko pareiškimai, tokie kaip “Kaip žinia, torsioninio energijos generatoriaus prototipas su naudingumo koeficientu, lygiu 1000% ir galingumu 400W keletą metų be pertraukos dirbo Maskvos valstybinio universiteto energetikos katedroje”. Galėjo būti paminima ir katedros vedėjo pavardė. Žinoma, bandant patikrinti tokį “žinomą faktą” niekaip nepavykdavo rasti galų. Pavyzdžiui, ataskaitose kaip sąjungininkas nuolat būdavo minimas įžymus matematikas akademikas N.N. Bogoliubov. Paklaustas apie savo dalyvavimą pats Bogoliubovas užtikrino, kad niekad negirdėjo nieko panašaus. (Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Akimovo ataskaitose pasitaikydavo ir tikri gerbiamų žmonių parašai. Tai paaiškinama paprastai – Akimovas gerai mokėjo savo užtarėjams, o slaptumo aplinka pridengdavo neprincipingumo nuodėmę).

Pagaliau, trečia šios pseudomokslinės epopėjos ypatybė – jos akivaizdi komercinė pakraipa, nebūdinga ankstesniems pseudomokslams: anksčiau motyvais buvo šlovė ir valdžia. Panašu, kad ir aukščiau minėtoje istorijoje su akademiku A.T. Fomenko pirmoje vietoje taip pat yra komerciniai interesai – jo sensacingos knygos parduodamos didžiausiais tiražais.

Kariniai astrologai

Antru didingu pseudomokslo pasireiškimu, irgi neapsiėjusio be valstybės paramos, tapo pranašavimas. Spauda publikuoja atrologinius horoskopus ir aiškiaregių reklamą, ir tai atrodo kaip ganėtinai nekaltas masinis prasiblaškymas su retro atspalviu. Dėl visiško astrologijos absurdiškumo rimtas mokslas retai užsiima jos demaskavimu. Tačiau kartas nuo karto pasirodo pranešimai, kad astrologines prognozes naudoja priimant valstybinio masto sprendimus, netgi karo ir taikos klausimais. Senutė astrologija naudoja makijažą, apsimesdama šiuolaikiniu mokslu.

2002 metų balandį Sankt Peterburge karinėje jūrų akademijoje vyko oficialus posėdis komisijos, sudarytos iš karinių ir mokslinių ekspertų. Visi jie buvo pakviesti įvertinti profesoriaus A.N. Siniakov sukurtą gamtinių ir technogeninių katastrofų prognozavimo metodą, vietoje duomenų naudojantį tik Saulės sistemos planetų koordinates! Aviacijos ir kosmonautikos prietaisų gamybos akademijos profesorius pretenduoja į naujo reiškinio – “lokalaus geofizinio rezonanso” – atradimą. Reiškinio esmė komisijai paaiškinta nebuvo, nes profesorius kol kas nesupranta jos pats, bet spėjamai buvo siejama su paslaptingu “fizinio vakuumo sužadinimu”, sukeltu planetų judėjimo. “Vakuumo sužadinimas” neva sukelia atomų branduolių, molekulių, kristalų nestabilumą ir provokuoja katastrofas, jų tarpe potvynius, žemės drebėjimus ir taifūnus. Profesorius 90proc. pasaulinių katastrofų priskiria savo atrastajam lemtingam planetų poveikiui! Nežiūrint į visišką idėjos beprasmiškumą, ji buvo komisijos rekomenduota (nors ne vienbalsiai ir su eile išlygų) tolimesniam vystymui: autorius žadėjo plačias perspektyvas sumažinti avaringumą aviacijoje, laivyne ir liaudies ūkyje. Karštais Siniakovo šalininkais pasirodė besą kariniai astrologai A.S. Buzinov, išgarsėjęs tuo, kad išpranašavo – atgaline data – povandeninio laivo “Kursk” katastrofą, ir jo sūnus A.A. Buzinov, Taikomųjų problemų mokslinio tyrimo instituto prie Rusijos prezidento mokslinis bendradarbis. Siniakovo “metodas” jau reklamuojamas žiniasklaidoje; matyt, jį finansuos ir gynybos ministerija.

Gravitaciniai biolaukai

Pabaigai paminėsime pseudomokslo kryptį, kuri kalba apie “paslaptingus” psichikos reiškinius, vadinamus “parapsichologija”. Jai priskiriami plačiai žinomi mitiniai, tai yra realiai neegzistuojantys, reiškiniai: mediumizmas, aiškiaregystė, telepatija, telekinezė, teleportacija, levitacija ir kita. (Žinomi ir neegzistuojantys – tai ne klaida. Labai gerai žinomi velniai, undinės, kentaurai, sirenos). Tikėjimas šiais “fenomenais” savaime atgimsta iš kartos į kartą, nes būdingas žmonių prigimčiai taip pat, kaip ir sapnai ar galvos skausmas. Praktiškai kiekvienas savo gyvenime esame girdėję vidinį balsą, artimo žmogaus mintis ar numatę ateitį. Bet nedaugelis žmonių sugeba blaiviai išanalizuoti savo jausmus ir atsekti racionalias atitinkamų suvokimo aberacijų ištakas – kaip sakoma, atlaikyti išmėginimą mistika.

Išvardytųjų reiškinių mitiškumas pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, kad dėl jų realumo ginčijamasi ne pirmą amžių. Tuo tarpu bandant juos objektyviai užregistruoti nuolat ištinka nesėkmė – nepavyksta pakartoti rezultato. Tai nenuostabu, nes jie yra tik psichikos fantomai – apgaulės, saviapgaulės, įtaigos ar saviįtaigos pasekmė.

Kaip jau buvo sakyta, XXa septintajame dešimtmetyje vyko tikėjimo parapsichologija renesansas. Bibliniai burtininkai ir raganos buvo pervadinti ekstrasensais ir buvo tiriami (kaip, beje, ir prieš pusantro amžiaus). TSRS aštuntajame dešimtmetyje akademiko N.D. Deviatkov iniciatyva buvo kryptingai ieškoma hipotetinio ekstrasensų “biolauko”, neva atsakingo už visus stebuklus. Tyrimai vyko Radiotechnikos ir elektronikos institute J.V. Guliajevo (nūnai Rusijos MA akademikas) laboratorijoje. Vienu iš tyrimo objektų buvo žinoma aferistė Ninel Kulagina, lig tol viešai demonstravusi tekstų užklijuotuose vokuose skaitymą, žvilgsnio poveikį kompaso rodyklei ir kitus stebuklus. Ją ne kartą pagaudavo sukčiaujant, bet, kaip ir visad, tai ne visus įtikindavo. Parapsichologijos entuziastai manė, kad ji visgi turi antgamtinių galių, bet šios galios ją kartais apleidžia, ir ji būna priversta griebtis apgaulės.

Galų gale tyrinėtojai priėjo išvados, kad jokio specifinio biolauko neegzistuoja. Žmogus skleidžia įprastinius fizinius laukus – elektromagnetinį (daugiausia šiluminės prigimties), garsų ar kvapų lauką, labai silpną magnetinį lauką, susijusį su širdies plakimu, kraujotaka ir nervų sistemos elektrinėmis srovėmis. (O apie žmogaus gravitacinį lauką išvis kalbėti netenka – jis neišmatuojamai mažas.) Jokių ypatingų “raganos” savybių taip ir nebuvo aptikta. Tai nesutrukdė jos šlovei, ir vėliau ji suko galvas naivuoliams LITMO – Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institute. Ten, be kita ko, ji pademonstravo netgi sugebėjimą žvilgsniu ar ranka nukreipti lazerio spindulį!

Tikėjimo fizika

Šiais laikais Rusijoje stebimas eilinis susidomėjimo “paranormaliais” reiškiniais protrūkis. Išsivystė ištisa pseudomokslo kryptis, vadinama “bioenergetika” ar “bioinformatika”, kurioje keistai jungiasi moksliškai skambančios pasakos apie torsioninius laukus, parapsichologija, astrologija ir įvairių religinių kultų elementai. Supratimą apie šį klaikų lydinį duoda monografija, pavadinta “Tikėjimo fizika” (V.J. Tichoplav, T.S. Tichoplav, leidykla “Dobryje vesti”, 2002), kurios viršelį puošia citata: “Kai prie žvakės meldžiamasi, garsinės vibracijos sukelia plazmos virpesius, ir ji paverčia juos torsioninėmis bangomis, kurios kyla prie Dievo”.

Beje, panašios literatūros sąrašas neturi galo. Nurodysime dar vieną monografinį straipsnių rinkinį, pretenduojantį į moksliškumą (“Nuo Kirliano efekto iki bioelektrografijos” , redaktorius K.G. Korotkov, leidykla “Olga”, 1998). Jis įdomus tuo, kad tęsia instrumentinio “burtininkų” tyrimo tradicijas. K.G. Korotkovas iš to paties LITMO (dabar SPBGITMO) tyrinėja “paslaptingas” savybes liūdnai pagarsėjusio A.V. Čiumak, figūruojančio kaip tyrinėtojas! Knyga palieka labai slogų įspūdį. Vyriausias redaktorius ir daugumos straipsnių autorius, vadinantis save fiziku, užsiiminėja “auros” vizualizacija dujų išlydyje, rimtai rašo apie “Aukščiausią dvasią” ir “subtilųjų pasaulį”, tiki mediumizmu ir tyrinėja paslaptingąjį “X” faktorių šarlatano, “įkrovinėjusio” savuoju “bioenergetiniu lauku” vandenį ant televizijos žiūrovų stalo! Ir visa tai maišoma su moksline frazeologija. Ko vertas, pavyzdžiui, pareiškimas, kad žmogaus organizme koherentiški akustinis, elektromagnetinis ir gravitacinis (!) laukai. Bet jei jau pradetume cituoti kvailystes iš tos knygos, jos pusę tektų perrašyti. Reikia atiduoti duoklę Korotkovui – dalis pateiktų eksperimentinių duomenų kalba pati už save, demonstruodama pagrindinį būdą gauti rezultatams parapsichologiniuose bandymuose – tendencingą atrinkimą iš atsitiktinių įvykių sekos arba tendencingą triukšminių įrašų traktavimą.

Pasipriešinimas

Pseudomokslas lydi mokslą nuo pat jo egzistavimo pradžios ir nerodo jokių silpnėjimo tendencijų. Jo temos, begalę kartų demaskuotos ir išjuoktos, neišvengiamai atgimsta atnaujintu pavidalu,- tai puikiai matoma astrologijos atveju. Įsišaknijęs žmogaus prigimtyje, pseudomokslas matyt, iš principo nenugalimas, kaip ir nusikalstamumas ar narkomanija. Visgi, kaip ir pastaraisiais atvejais, visuomenė savisaugos tikslais turėtų kovoti su šiuo reiškiniu.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje negali būti jokios kalbos apie kokius nors draudimus įsitikinimų srityje. Niekas negali trukdyti laisvos šalies piliečiui realizuoti jo norą būti apgautam pranašų ar hilerių (nors pastaruoju atveju valstybės priežiūra visgi reikalinga). Tačiau niekas neturi teisės švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus akivaizdžiai beprasmiškiems projektams finansuoti.

Būtent tokios pozicijos laikosi Rusijos MA, sukūrusi prie savo prezidiumo Komisiją kovai su pseudomokslu ir mokslinių tyrimų falsifikavimu. Komisija kelia sau uždavinį padaryti galą ankstesnei praktikai, kada pseudomokslas buvo nekontroliuojamai  finansuojamas iš valstybės kišenės, ir reikalauja būtinos oficialios ekspertizės visiems valstybiniams projektams mokslo ir technikos srityje. Rusijos MA jokiu būdu nepretenduoja išskirtinės teisės atlikinėti tokias ekspertizes. Natūralu šiam reikalui sutelkti visas mokslo pajėgas – aukštąsias mokyklas, mokslo draugijas ir žinybines mokslo įstaigas, o esant reikalui – ir tarptautinius mokslo resursus. Kitas Komisijos uždavinys – visuomenės supažindinimas su Rusijos MA specialistų nuomone apie tai, ką žiniasklaida rašo apie naujausius mokslo ir technikos pasiekimus  Bet ir čia MA nepretenduoja į monopoliją. Rusijoje jau veikia Rusijos Humanistų Draugija, siekianti panašių tikslų švietime ir kovoje su pseudomokslu. Ji, be kita ko, 2001 metais, kooperuodamasi su RMA ir Maskvos Valstybiniu universitetu, surengė tarptautinį simpoziumą “Mokslas, antimokslas ir paranormalūs tikėjimai”. Jo ataskaitą galima perskaityti draugijos žurnale “Sveikas protas” 2002 metų 1-ame nurmeyje.

Parengta pagal žurnalą Химия и жизнь – XXI век

Iš laiško Kolosiečiams
2:6 Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame;
2:7 būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo.
2:8 Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.

Įsivaizduokime, kad kuriame naują religiją. Pats religijos sukūrimo tikslas mums čia nelabai svarbus – mes nenorime nei užsidirbti iš šios religijos pasekėjų, nei kaip nors kitaip jais pasinaudoti. Tiesiog kuriame religiją, kuri sėkmingai gyvuotų ir plėstųsi.

Pačioje pradžioje turime susirasti nors kelis mūsų naujojo tikėjimo sekėjus. Tačiau kaip juos įtikinti, kad šie priimtų mūsų sugalvotą tikėjimą? Tai paprasta – pažadėkime jiems už tai ką nors mainais. O kad šiems nekiltų jokių abejonių mūsų religijos teikiama nauda, pažadėkime rojų ar kitokią niekuomet nesibaigiančią laimę.

Savaime aišku, šio pažado taip lengvai neištesėsime. Tačiau juk mes ir neketiname to daryti. Galime, pavyzdžiui, pasakyti sekėjui, kad jis nepakankamai tiki ar per mažai stengiasi, todėl ir rojaus teks palaukti. Bet ilgai tokio žaidimo žasti tikrai nepavyks, nes anksčiau ar vėliau kuris nors sekėjas užsimanys pamatyti nors vieną žmogų, gavusį pelnytą atlygį. O tokio žmogaus parodyti mes negalime. Todėl, kad tokių nesusipratimų niekuomet nekiltų, pažadėkime rojų… po mirties! Štai kur šauni idėja! Dabar nebereikės parodyti nei vieno žmogaus, kuris užsitarnavo rojų, tačiau tuo pačiu niekas negalės paneigti, kad tokių žmonių nėra. Taigi mes niekuo nerizikuojame.

Kai kam, tačiau, net ir rojaus gali pasirodyti per maža. Todėl galime drąsiai žmonėms pažadėti bet kokių jų norų išsipildymą čia, Žemėje, šiame gyvenime. Mums tereikia sugalvoti kokią nors deivę, ir pasakyti savo sekėjams, kad ši deivė išpildys bet kokius jų norus, tereikia jos paprašyti. Pasakysite – nesąmonė, juk ir taip aišku kad didžioji dalis prašymų nebus patenkinta. Tačiau mums tai visiškai nerūpi, mat jeigu koks nors sekėjas užuos klastą, mes bet kada galime jį įtikinti, kad šiuo metu deivė yra užsiėmusi arba dėl kokių nors kitų priežasčių negali įvykdyti noro. Pasakykime sekėjams, kad deivės keliai nežinomi ir to visiškai pakaks. O reikalas čia tas, kad nors didžioji dalis prašymų ir nebus patenkinti, yra nedidelė tikimybė, kad gryno atsitiktinumo dėka keli sekėjų norai išsipildys. Užteks ir vieno išsipildžiusio noro iš kelių milijonų, ir sekėjas apie tai trimituodamas praneš visam pasauliui kaip neabejotiną mūsų religijos teisingumo įrodymą, tuo tarpu visas neišpildytas maldas tiesiog pamirš.

Tiesa, kad žmonės staiga neimtų ir nesuabejotų akivaizdžia mūsų religijos teikiama nauda, galime juos šiek tiek pagąsdinti. Pasakykime jiems, kad jei šie atsisakys tikėjimo, tai po mirties keliaus į nelabai malonią vietelę, kur bus kankinami amžinai.

Taigi, suradome kelis mūsų religijos sekėjus. Dabar reikėtų kaip nors rasti kuo daugiau naujų sekėjų ir taip plėsti mūsų religiją. Tai galėtume daryti patys, tačiau galbūt yra paprastesnis būdas? Šiek tiek pakeiskime mūsų religiją: pažadėkime savo sekėjams, kad jeigu šie įtikins kitus žmones priimti mūsų tikėjimą, už tai jie gaus dar didesnį atlygį rojuje. O kad tai neskambėtų taip savanaudiškai, pridurkime, kad visa tai yra daroma vien tik netikinčiųjų labui.

Tačiau galbūt yra dar efektyvesnių būdų užtikrinti mūsų naujojo tikėjimo plitimą? Jei taip, tai kokie jie? Atsakymas – vaikai. Mat vaikai dažniausiai tiki viskuo, ką jiems sako tėvai. Todėl reikia stengtis visais būdais įtikinti savo sekėjus, kad yra ypač svarbu savo vaikams parodyti visą mūsų religijos teikiamą naudą, o jei neklaužados vaikai nenori klausyti, galima griebtis ir diržo. Mat jei norime, kad vaikai besąlygiškai perimtų religiją iš savo tėvų, jie privalo būti visiškai klusnūs. Įkalkime sekėjams į galvas, kad klusnumas – dorybė.

Tikrai, vaikai, atrodo, yra ypač efektyvus būdas padauginti mūsų sekėjų skaičių. Čia tiesiog piršte peršasi dar viena geniali idėja – reikia kuo daugiau vaikų. Pasakykime savo sekėjams, kad kuo daugiau vaikų jie turi, tuo didesnis atlygis jų laukia rojuje. Bet kadangi šie gali būti užsispyrę – juk jiems ir be vaikų jau pažadėtas pakankamai geras atlygis – atimkime iš jų prezervatyvus. Įskiepykime savo sekėjams mintį, kad prezervatyvai – tai blogis.

Na štai, suteikėme savo religijai dar efektyvesnių būdų daugintis. Jei tik norime, galime pridėti dar daugiau įvairių plitimo būdų ar saugiklių. Šventieji karai yra pakankamai gera idėja.

Beje, jei pastebėjote, mūsų religija yra labai panaši į virusą. Virusai turi savybę prasiskverbti pro ląstelės membraną ir įterpti savo DNR į branduolį. Taip ir mūsų religija turi tam tikrų priemonių užvaldyti žmonių protus. Virusai, užgrobę ląstelės DNR, turi savybę duoti ląstelei komandą – “padaugink mane”. Lygiai tokią pačią komandą duoda ir mūsų religija savo sekėjams. Medicina turi tam tikrų priemonių kovoti su virusais, tačiau šie, kaip ir mūsų religija, turi saugiklius. Blogiausiu atveju, jei atsiranda naujas vaistas, mūsų religija kaip ir bet kuris virusas gali mutuoti, tam tereikia sugalvoti naujus saugiklius ir pateikti šias idėjas savo sekėjams. Kuriant bet kokią religiją, tereikia mokytis iš virusų.

Vėliau, kai mūsų religija išsiplės tiek, kad jos nebebus įmanoma išlaikyti vienalytės, atsiras pačios įvairiausios jos kryptys ar denominacijos su savomis idėjomis. Išlikti sugebės tik tos, kurios turės geresnes galimybes užkariauti naujus protus ir plisti. Tuomet mums nebereikės daugiau rūpintis savąja religija – ji bus tarytum pats save nuolat keičiantis, prie aplinkybių prisitaikantis organizmas.

Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria absoliučiai visos religijos, yra žmogaus protas, todėl saugikliais būtina pasirūpinti iš anksto. Mat ši gyvatė gali sukelti sekėjams tam tikras abejones, o galbūt net demaskuoti mūsų šaunią aferą. Ką daryti? Ogi užčiaupti ją. Įskiepykime savo sekėjams mintį, kad neverta klausytis šios gyvatės-proto balso, kad svarbiausia – aklas tikėjimas ir paklusnumas. Kad užgniaužti bet kokias abejones ir kritišką mąstymą mes netgi galime juos personifikuoti – išgalvokime kokį nors ypač blogą personažą – Šėtoną ar gyvatę – nesvarbu. Tuomet tikintieji nesiklausys ne tik jokių argumentų iš šalies, bet ir savo paties proto balso, mat manys, kad jie yra bandomi ar net gundomi Šėtono. Įkalkime sekėjams, kad už bet kokias abejones jie bus kankinami amžinai, kad yra ypač svarbu stiprinti savo tikėjimą ir kad vien tikėjimas yra svarbus bei pakankamas. Na, o jeigu niekas nepadeda ir sekėjui vistiek iškyla tam tikrų abejonių, tiesiog pasiūlykime jam pasimelsti.