marius_s wrote:kodėl turėtumėm gerbt vienas kito teises likti neįžeistiems - negirdėjau.
Visų pirma reikia apsispręsti ar įžeidimas yra blogas, geras ar neutralus veiksmas. Jau pats žodis pasako kad žmogus yra sužeidžiamas, tik ne fiziškai, o psichologiškai.
Kai kurie žmonės į įžeidimus nereaguoja, kiti moka susivaldyti, treti keršyja (žodžiais arba peiliais), o ketvirti jaučiasi pažeminti tačiau nesugeba patys apsiginti, ir būtent tam egzistuoja įstatymai.
Dauguma žmonių (visuomenė) įžeidimus vertina pakankamai neigiamai ir pakankamai universaliai. Jeigu šita įstatymo dalis sąlygotų daugiau kontraversijos negu tvarkos ir civilizuoto bendravimo palaikymo, tuomet jos nebūtų arba dėl jos būtų plačiai ginčyjamasi.
Kaip suprantu, tau šitas įstatymas trukdo labiau dėl teorinės cenzūros grėsmės negu dėl kažkokių konkrečių ar asmeninių priežasčių ar atvejų.
Tai kad įžeidimo atveju nėra nuo ko gintis. Nebent norima suteikti teisę gintis nuo nuomonės. Būtent tai mane ir jaudina - kiek rimta ir galima yra tikimybė būti nubaustam už nuomonės reiškimą. Ar ji yra įžeidžianti ar ne - tai neturi reikšmės, imo. Tai panašėja į norą kontroliuoti kalbą, gramatiką, etiketą - tokiuose dalykuose neturėtų būti valstybinės kontrolės be pagrįstos priežasties, tai, kad kažkas jaučiasi įžeistas nėra pakankama priežastis. Ir, atrodo, teismų praktika Lietuvoje su manimi sutinka, radau, va prokurorės komentarą -
http://www.prokuraturos.lt/Naujienos/Pr ... fault.aspx
Įdomiausia vieta:
Daiva Alechnavičienė wrote:Fizinio asmens garbė ir orumas ginami teisme, paskleidus apie asmenį ne bet kokius, bet tik tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. šie duomenys turi būti netikri, tokie, kurių iš tiesų nebuvo (melagingi, išgalvoti, pramanyti). Duomenys gali būti paskleisti įvairiais būdais (per visuomenės informavimo priemones, oficialiame dokumente, laiške ir kituose raštuose, elektroniniu paštu ir t.t.). Be to, duomenys turi būti tokie, kuriuos būtų galima patikrinti, nes, pavyzdžiui, asmens išsakyta nuomonė nėra duomenys.
Tiesa, čia šnekama apie šmeižtą, bet man įdomu ar buvo Lietuvos teismų praktikoje bylų, kuriose tik įžeidimas buvo pretekstu, ir svarbiausia, ar buvo tokie skundai patenkinti.
Taip, tokie dalykai man trukdo daugiau dėl teorinės galimybės (ypač Lietuvos atveju), bet nereiktų pamiršt, kad tokiam nerimui yra pagrindo, ypač iš pernelyg aktyvių žmogaus teisių komisijų pusės(pvz. Kanadoje, D.Britanijoje). Ir žodžio laisvės bei įžeidimų (ar plačiau "hate crimes") susidūrimas buvo, yra ir bus kontroversiškas, be to, įvairios šalys pakankamai įvairiai vertina tokius nusižengimus, JAV, berods, laisviausia šiuo atžvilgiu. (šiek tiek kontraversijos -
http://www.adl.org/99hatecrime/constitutionality.asp http://plato.stanford.edu/entries/freedom-speech/ ).
Šešėlis wrote:Mes čia kalbam ne tik apie darbą. Lygiai tas pats, jei kur nors kieme bachūrai kokį juodaodį juodašiknium išvadintų.
Tai taip, aš ir tokius atvejus turiu omeny. Nieks gi nedraudžia jam atsikirsti ar ignoruoti.
Šešėlis wrote:Tikrai būna. Bet tu turėtum skirti, kur tas stresas priklauso grynai nuo tavo paties veiksmų (kai tavo antra pusė neištikima ar palieka) ir kur jis priklauso nuo tavo prigimties (kai tave užgaulioja dėl to, kas esi, o ne ką darai).
Be to, tavo pavyzdys netinka, nes antra pusė turi tokią teisę tave palikti.
Na jau, ar tikrai visad nuo tavo veiksmų priklauso, kad tavo antroji pusė tampa neištikima ar palieka tave? Ir mano pozicija taip pat yra, kad žmonės turi teisę tave įžeisti.
Šešėlis wrote:Tai kokiu konkrečiu reglamentu aš galiu apginti savo teisę būti neišplūstam savo darbdavio? Ar tu nori pasakyti, kad aš tokios teisės neturiu?
Ar tu nori pasakyti, kad šmeižto draudimas irgi perteklinis?
Taip, aš noriu pasakyti, kad tu neturi teisės būti neišplūstas, nebent tau pavyktų įrodyt šmeižto atvejį, kuris, beje, nėra tapatus įžeidimui, nepaisant to, kad bandai abi sąvokas supliekti į vieną:
LR Baudžiamasis Kodeksas wrote:154 Šmeižimas
1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
155 Įžeidimas
1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Štai tas antrasis yra perteklinis, imo. Dėl pirmojo aš pretenzijų neturiu.
Šešėlis wrote:O ką prarandi, jei apspjaudo?
Būtent, nieko.
Šešėlis wrote:Aš tiesiog paprašyčiau išmokėt kompensaciją.
Šiuo atveju tavo galimybės gauti kompensaciją kur kas didesnės jei pavyktų įrodyti neteisėtą atleidimą iš darbo (nepaisant to ar buvo tame procese apsikeista įžeidimais, ar ne). O jei įžeidimas nefigūruotų baudžiamająme kodekse tai būtų dar paprasčiau (nes, prisimeni, jis tave hipotetiškai atleido už įžeidimą).
Šešėlis wrote:Prarandi gerą vardą, prarandi savigarbą, labai sunku save realizuot gyvenime, ypač jei įžeidimus ir priekabius išgirdo kas nors kitas (žmonėms tokie dalykai kartais labai patinka).
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mano minėtą antrosios pusės palikimo atvejį, ypač jei kalbėsi taip abstrakčiai. Reputaciją labai puikiai gina galimybė paduoti į teismą dėl šmeižto. Kaip įžeidimas gali pakenkti tavo reputacijai? Savigarbos praradimas labai jau subjektyvus dalykas, iš principo bet kas ir dėl bet ko galėtų teigti, kad prarado savigarbą, kaip tai nustatyti? O jei jau kyla sunkumų realizuot save dėl aplinkinių, tai čia jau diskriminacijos problema, o ne įžeidimų per se.
