Pseudomokslo ekspansijos problemos

Ar teisinga abejoti paieškų laisve? Ar galima abejoti tyrinėtojo teise klysti? Kaip atskirti mokslinio tyrimo objektą nuo pseudomokslo? Tokie retoriniai klausimai nuolat skamba kiekvieną kartą viešai svarstant pseudomokslines problemas…

Pseudomokslo ekspansijos problemos

E.B. Aleksandrov, Rusijos MA akademikas
Ataskaita Antrojoje Sankt Peterburgo mokslininkų sąjungos konferencijoje

Kas yra tiesa ir kas teisėjai?

Ar teisinga abejoti paieškų laisve? Ar galima abejoti tyrinėtojo teise klysti? Kaip atskirti mokslinio tyrimo objektą nuo pseudomokslo? Tokie retoriniai klausimai nuolat skamba kiekvieną kartą viešai svarstant pseudomokslines problemas. Jų adeptai ir gynėjai pastoviai mini istorinius pavyzdžius, kai amžininkai nesuprasdavo didžių atradimų, o didieji to meto autoritetai darydavo klaidingas prognozes (dažniausiai prisimenami Hercas, Tomsonas ir Rezerfordas). Tuo pačiu daroma prielaida, kad situacija trečiojo tūkstantmečio moksle niekuo nesiskiria nuo tos, kuri buvo prieš šimtą ar tris šimtus metų. Tai didelė klaida. Pirmieji mokslininkai ėjo neartais dirvonais, kuomet kiekviena bent kiek racionali hipotezė turėjo maždaug vienodus šansus būti paneigta ar įrodyta. Bet per tą laiką padėtis moksle pasikeitė radikaliai.

Žmonija sukaupė grandiozinį kiekį žinių, kurios vienareikšmiškai riboja tyrinėtojų fantazijas, ieškant naujų atradimų, ypač fundamentalių. Kiekviena hipotezė pirmiausia turi derintis su jau žinomais dėsniais ir faktais. Būtent toks “atitikimo principas” leidžia be abejonių atmesti absurdiškus projektus, tokius kaip energijos gavimas dykai iš “fizikinio vakuumo”, arba “beatraminis variklis”, kurie pažeidžia du fundamentalius fizikos dėsnius – energijos ir impulso tvermės.

Jei kalbėsime apie mokslininko teisę klysti, tai, žinoma, jokios panašios teisės jis neturi, nors tai nekeičia reikalo esmės: klaidos praktiškai neišvengiamai lydi kiekvieną mokslinį tyrimą. Bet klaida klaidai nelygu. Būna klaidos, atsiradusios dėl nepakankamų žinių apie objektą – žinoti viską darosi vis sunkiau. Būna rutininės metodinės klaidos. Tai tam tikra prasme norma – su jomis tenka taikytis. O štai patologiškos pseudomokslo klaidos atsiranda ne dėl žinių stokos, o dėl jų ignoravimo.

Pseudomokslo adeptai lengva ranka iškelia atsitiktines hipotezes, kurios nesiderina su turimomis patikrintomis žiniomis. Visų laikų pseudomokslui būdingi pareiškimai apie atrastus naujus sąveikos tipus, naujas daleles, naujas jėgas. Bet kiekviena naujai atrasta jėga turi derintis su jau žinomomis. Pavyzdžiui, negalima sugalvoti naujos toliveikos, neatsižvelgiant į neaprėpiamą stebėjimų medžiagą dangaus mechanikos srityje. Iškart atsiranda neįveikiami apribojimai – hipotetinė jėga turi būti tokia maža, kad negalėtų nieko pakeisti pasiekto stebėjimų tikslumo ribose.

Pastebėsime, kad “atitikimo principas” neapsiriboja tiksliaisiais mokslais. Kaip pavyzdį galima pateikti ekstravagantiškas ir pseudomoksliškas matematiko A.T. Fomenko hipotezes istorijos srityje, kurias greitai paneigė profesionalūs istorikai. (žr. “Vestnik RAN”: 1999, Nr. 12, 2000; Nr 5,7,9; 2002, Nr 2 etc.)

Taigi, į antraštėje iškeltą klausimą galima atsakyti, kad tiesa, be abejo, turi išryškėti, atlikus pakankamai nepriklausomų tyrimų, eksperimentų ir stebėjimų, nors ir šito kartais nepakanka: nauja tiesa turi būti suderinama su anksčiau nustatytomis. Nereikia pervertinti eksperimento reikšmės – jis gali būti klaidingas, neteisingai interpretuojamas ar net falsifikuotas. Netgi nepriklausomi tyrimai nėra šimtaprocentinė garantija: būna indukuoti kolektyviniai apsirikimai, net jei ir atmesime mintį apie suokalbio galimybę. XXa pabaigoje ne kartą būdavo klaidinančios publikacijos autoritetinguose leidiniuose, po kurių sekdavo serijiniai nepriklausomi patvirtinimai. Pavyzdžiu gali būti XXa sensacijos – “šaltoji termobranduolinė reakcija”, o taip pat neva pastebėtas veikimas reaktyvų, praskiestų taip, kad analizuojamame tūryje nebelikdavo nė vienos aktyvios molekulės.

O į klausimą, kas teisėjai, natūralu atsakyti, kad tai – pasaulinė mokslininkų bendruomenė, kuri remiasi nuolatos gausėjančiais faktais ir objektyviais gamtos dėsniais, tai yra kolektyviškai sukauptomis žiniomis. Ir tai pakankamai beapeliacinis teismas. Moksle (bent jau tiksliųjų mokslų srityje) nepritaikomas sąžinės laisvės principas, leidžiantis tikėti tuo, kuo nori: mokslas gyvas žiniomis, o ne tikejimu. O tikslios žinios nepalieka vietos požiūrių ivairovei – mokslas nėra demokratiškas. Diskusijos priimtinos tik hipotezių stadijoje. Jos baigiasi, kai hipotezę pakeičia teorija.

Ekstrasensai iš Lubiankos

Šiuolaikinis pseudomokslas suderina ištikimybę tradicijoms su nepaprastai lanksčiu mados sekimu. Tradiciškai stovėdamas ant viduramžiškų prietarų pamatų, leisdamas šaknis į magiją ir okultizmą, pseudomokslas ginkluojasi naujausiais moksliniais terminais, postringaudamas apie “biolaukų” koherentiškumą, holografinį informacijos kodavimą “auroje”, apie informacinį “kvarkų-gliuonų kondensato” lauką, neišsenkamus “fizinio vakuumo” energetinius resursus, apie sielos pomirtinio gyvenimo lauko prigimtį ir taip toliau. Šitaip mokslu apsimeta atvirai apgavikiškas pseudomokslas, priskirtinas naujai kriminalinio biznio šakai. Tipiškas pavyzdys – vadinamųjų “torsioninių laukų” kampanija.

Šios aferos istorija siekia, matyt, XX amžiaus septintąjį dešimtmetį. Telepatijos idėja buvo madinga šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kada Chruščiovo “atlydis” pagimdė susidomėjimo mediumizmu, arba “parapsichologija”, kaip jį ėmė vadinti, renesansą. Mūsų žvalgybą pasiekė žinios apie JAV bandymus (nesėkmingus, beje) užmegzti telepatinį kontaktą su povandeniniais laivais. Buvo pamėginta mintimis transliuoti dvejetainius duomenis iš Lubiankos rūsio ekstrasensui, gyvenusiam Maskvos pakraštyje. Darbu vadovavo A.E. Akimov, kuris “patobulino” tradicinę procedūrą – jis paveikdavęs ekstrasensą-induktorių naujai atrastu lauku, kurį pavadino “spinoriniu”. Akimovo teigimu, šis laukas suformuodavo kanalą ir pernešdavo mentalinę informaciją norimu atstumu, apsaugodamas ją nuo susilpnėjimo ir nuslopimo įvairiose aplinkose. Akimovas paskelbė atradęs idealų ryšį – griežtai adresinį, tai yra neperimamą, neekranuojamą, beribį, ir, kaip vėliau buvo teigiama, veikiantį akimirksniu.

Oficialios žinybinės ataskaitos šio pasiekimo nepatvirtino, kas nesutrukdė tolimesniam “spinorinių” laukų temos vystymui, 1987 metais inspiravusiam slaptą vyriausybės įsakymą visapusiškai plėtoti “spinorines” technologijas ir “bioenergetiką”. Į šią veiklą buvo įtraukti šimtai žmonių ir ne vienos dešimties žinybinių įmonių ir net kai kurių akademinių institutų. 1991 metų pradžioje visas reikalas iškilo į viešumą ir buvo svarstomas Mokslų akademijoje bei Aukščiausios tarybos mokslo komitete, po ko “Netradicinių technologijų centras” prie Valstybinio komiteto mokslui ir technikai buvo nedelsiant išformuotas.

Laukite tęsinio?…

Netekęs oficialaus posto, Akimovas tuoj pat rado savo vietą komercinių firmų pasaulyje, išsaugodamas pažintis specialiosiose struktūrose ir jų paramą. Su slaptumu buvo baigta, ir prasidėjo periodas intensyvių bandymų patekti į rinką su stebuklingais “torsioninių” (arba “spinorinių”, arba “mikroleptoninių” – terminologija nuolat kito) laukų ar spinduliavimų generatoriais. Kadangi nė vienas iš dešimčių pažadų, duotų karinės ir civilinės technikos srityje nebuvo įvykdytas (ir negalėjo būti įvykdytas dėl minėtųjų laukų neegzistavimo) , tai Akimovui liko vienintelis garantuotas rinkos segmentas, nereikalaujantis objektyvių veiksmingumo įrodymų – gydymas.

Per žiniasklaidos priemones (jų tarpe ir respektabilias “Izvestija”) buvo pradėta skleisti gandai apie senojo KGB gelmėse sukurtą galingą “psichotroninį” ginklą, veikiantį tų laukų pagrindu; šį ginklą esą galima pritaikyti ir kitoms reikmėms. Internete pasirodė “torsioninių generatorių” reklama, žadanti pagydyti praktiškai bet kurią ligą prieinama kaina – už trisdešimt dolerių Rusijos piliečiui ir šimtą – užsieniečiui. Probėgšmais pastebėsime, kad naudos iš tų generatorių buvo tiek pat, kiek ir iš kitų amuletų. Tokie pat reikalai ir su žala – būdami objektyviai beprasmiai, jie įkvepia žmonėms viltį ir neretai sulaiko nuo kreipimosi į gydytojus.
Mes nežinome, kaip sekasi šis biznis, bet žinome, kad Akimovo kompanija vėl bando gauti pinigų iš valstybės biudžeto. Spaudoje nuolat pasirodo interviu su Akimovu, jo pažadai išspręsti energetinę problemą energijos iš vakuumo generatoriais arba užkariauti kosmosą beatraminių variklių pagalba. Artėjant 2002 metams televizija pranešė, kad panašus projektas jau gulėjo ant vyriausybės stalo.

Sustokime prie kai kurių šios gigantiškos aferos ypatumų. Pirmiausia, skirtingai nuo panašaus kalibro Lysenkos aferos, ši vystėsi daugiausia po grifu “Visiškai slaptai”, taip išvengdama mokslinės kritikos. Antra, visa ši veikla praktiškai neturėjo jokios materialinės išraiškos (išskyrus nebent partiją 9-ajame dešimtmetyje pagamintų torsioninio lauko generatorių, kurie buvo peršami gynybiniams mokslo tyrimų institutams, siūlant išmėginti jų veikimą su viskuo, kas šaus į galvą). ir įsikūnijo tik popierinėse ataskaitose.

Nesant reikalo aferos dalyviai nesirūpino netgi sufalsifikuoti pasiekimų demonstravimą, apsiribodami pasakomis uždaroms auditorijoms. Ten visiems tiko pareiškimai, tokie kaip “Kaip žinia, torsioninio energijos generatoriaus prototipas su naudingumo koeficientu, lygiu 1000% ir galingumu 400W keletą metų be pertraukos dirbo Maskvos valstybinio universiteto energetikos katedroje”. Galėjo būti paminima ir katedros vedėjo pavardė. Žinoma, bandant patikrinti tokį “žinomą faktą” niekaip nepavykdavo rasti galų. Pavyzdžiui, ataskaitose kaip sąjungininkas nuolat būdavo minimas įžymus matematikas akademikas N.N. Bogoliubov. Paklaustas apie savo dalyvavimą pats Bogoliubovas užtikrino, kad niekad negirdėjo nieko panašaus. (Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Akimovo ataskaitose pasitaikydavo ir tikri gerbiamų žmonių parašai. Tai paaiškinama paprastai – Akimovas gerai mokėjo savo užtarėjams, o slaptumo aplinka pridengdavo neprincipingumo nuodėmę).

Pagaliau, trečia šios pseudomokslinės epopėjos ypatybė – jos akivaizdi komercinė pakraipa, nebūdinga ankstesniems pseudomokslams: anksčiau motyvais buvo šlovė ir valdžia. Panašu, kad ir aukščiau minėtoje istorijoje su akademiku A.T. Fomenko pirmoje vietoje taip pat yra komerciniai interesai – jo sensacingos knygos parduodamos didžiausiais tiražais.

Kariniai astrologai

Antru didingu pseudomokslo pasireiškimu, irgi neapsiėjusio be valstybės paramos, tapo pranašavimas. Spauda publikuoja atrologinius horoskopus ir aiškiaregių reklamą, ir tai atrodo kaip ganėtinai nekaltas masinis prasiblaškymas su retro atspalviu. Dėl visiško astrologijos absurdiškumo rimtas mokslas retai užsiima jos demaskavimu. Tačiau kartas nuo karto pasirodo pranešimai, kad astrologines prognozes naudoja priimant valstybinio masto sprendimus, netgi karo ir taikos klausimais. Senutė astrologija naudoja makijažą, apsimesdama šiuolaikiniu mokslu.

2002 metų balandį Sankt Peterburge karinėje jūrų akademijoje vyko oficialus posėdis komisijos, sudarytos iš karinių ir mokslinių ekspertų. Visi jie buvo pakviesti įvertinti profesoriaus A.N. Siniakov sukurtą gamtinių ir technogeninių katastrofų prognozavimo metodą, vietoje duomenų naudojantį tik Saulės sistemos planetų koordinates! Aviacijos ir kosmonautikos prietaisų gamybos akademijos profesorius pretenduoja į naujo reiškinio – “lokalaus geofizinio rezonanso” – atradimą. Reiškinio esmė komisijai paaiškinta nebuvo, nes profesorius kol kas nesupranta jos pats, bet spėjamai buvo siejama su paslaptingu “fizinio vakuumo sužadinimu”, sukeltu planetų judėjimo. “Vakuumo sužadinimas” neva sukelia atomų branduolių, molekulių, kristalų nestabilumą ir provokuoja katastrofas, jų tarpe potvynius, žemės drebėjimus ir taifūnus. Profesorius 90proc. pasaulinių katastrofų priskiria savo atrastajam lemtingam planetų poveikiui! Nežiūrint į visišką idėjos beprasmiškumą, ji buvo komisijos rekomenduota (nors ne vienbalsiai ir su eile išlygų) tolimesniam vystymui: autorius žadėjo plačias perspektyvas sumažinti avaringumą aviacijoje, laivyne ir liaudies ūkyje. Karštais Siniakovo šalininkais pasirodė besą kariniai astrologai A.S. Buzinov, išgarsėjęs tuo, kad išpranašavo – atgaline data – povandeninio laivo “Kursk” katastrofą, ir jo sūnus A.A. Buzinov, Taikomųjų problemų mokslinio tyrimo instituto prie Rusijos prezidento mokslinis bendradarbis. Siniakovo “metodas” jau reklamuojamas žiniasklaidoje; matyt, jį finansuos ir gynybos ministerija.

Gravitaciniai biolaukai

Pabaigai paminėsime pseudomokslo kryptį, kuri kalba apie “paslaptingus” psichikos reiškinius, vadinamus “parapsichologija”. Jai priskiriami plačiai žinomi mitiniai, tai yra realiai neegzistuojantys, reiškiniai: mediumizmas, aiškiaregystė, telepatija, telekinezė, teleportacija, levitacija ir kita. (Žinomi ir neegzistuojantys – tai ne klaida. Labai gerai žinomi velniai, undinės, kentaurai, sirenos). Tikėjimas šiais “fenomenais” savaime atgimsta iš kartos į kartą, nes būdingas žmonių prigimčiai taip pat, kaip ir sapnai ar galvos skausmas. Praktiškai kiekvienas savo gyvenime esame girdėję vidinį balsą, artimo žmogaus mintis ar numatę ateitį. Bet nedaugelis žmonių sugeba blaiviai išanalizuoti savo jausmus ir atsekti racionalias atitinkamų suvokimo aberacijų ištakas – kaip sakoma, atlaikyti išmėginimą mistika.

Išvardytųjų reiškinių mitiškumas pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, kad dėl jų realumo ginčijamasi ne pirmą amžių. Tuo tarpu bandant juos objektyviai užregistruoti nuolat ištinka nesėkmė – nepavyksta pakartoti rezultato. Tai nenuostabu, nes jie yra tik psichikos fantomai – apgaulės, saviapgaulės, įtaigos ar saviįtaigos pasekmė.

Kaip jau buvo sakyta, XXa septintajame dešimtmetyje vyko tikėjimo parapsichologija renesansas. Bibliniai burtininkai ir raganos buvo pervadinti ekstrasensais ir buvo tiriami (kaip, beje, ir prieš pusantro amžiaus). TSRS aštuntajame dešimtmetyje akademiko N.D. Deviatkov iniciatyva buvo kryptingai ieškoma hipotetinio ekstrasensų “biolauko”, neva atsakingo už visus stebuklus. Tyrimai vyko Radiotechnikos ir elektronikos institute J.V. Guliajevo (nūnai Rusijos MA akademikas) laboratorijoje. Vienu iš tyrimo objektų buvo žinoma aferistė Ninel Kulagina, lig tol viešai demonstravusi tekstų užklijuotuose vokuose skaitymą, žvilgsnio poveikį kompaso rodyklei ir kitus stebuklus. Ją ne kartą pagaudavo sukčiaujant, bet, kaip ir visad, tai ne visus įtikindavo. Parapsichologijos entuziastai manė, kad ji visgi turi antgamtinių galių, bet šios galios ją kartais apleidžia, ir ji būna priversta griebtis apgaulės.

Galų gale tyrinėtojai priėjo išvados, kad jokio specifinio biolauko neegzistuoja. Žmogus skleidžia įprastinius fizinius laukus – elektromagnetinį (daugiausia šiluminės prigimties), garsų ar kvapų lauką, labai silpną magnetinį lauką, susijusį su širdies plakimu, kraujotaka ir nervų sistemos elektrinėmis srovėmis. (O apie žmogaus gravitacinį lauką išvis kalbėti netenka – jis neišmatuojamai mažas.) Jokių ypatingų “raganos” savybių taip ir nebuvo aptikta. Tai nesutrukdė jos šlovei, ir vėliau ji suko galvas naivuoliams LITMO – Leningrado tiksliosios mechanikos ir optikos institute. Ten, be kita ko, ji pademonstravo netgi sugebėjimą žvilgsniu ar ranka nukreipti lazerio spindulį!

Tikėjimo fizika

Šiais laikais Rusijoje stebimas eilinis susidomėjimo “paranormaliais” reiškiniais protrūkis. Išsivystė ištisa pseudomokslo kryptis, vadinama “bioenergetika” ar “bioinformatika”, kurioje keistai jungiasi moksliškai skambančios pasakos apie torsioninius laukus, parapsichologija, astrologija ir įvairių religinių kultų elementai. Supratimą apie šį klaikų lydinį duoda monografija, pavadinta “Tikėjimo fizika” (V.J. Tichoplav, T.S. Tichoplav, leidykla “Dobryje vesti”, 2002), kurios viršelį puošia citata: “Kai prie žvakės meldžiamasi, garsinės vibracijos sukelia plazmos virpesius, ir ji paverčia juos torsioninėmis bangomis, kurios kyla prie Dievo”.

Beje, panašios literatūros sąrašas neturi galo. Nurodysime dar vieną monografinį straipsnių rinkinį, pretenduojantį į moksliškumą (“Nuo Kirliano efekto iki bioelektrografijos” , redaktorius K.G. Korotkov, leidykla “Olga”, 1998). Jis įdomus tuo, kad tęsia instrumentinio “burtininkų” tyrimo tradicijas. K.G. Korotkovas iš to paties LITMO (dabar SPBGITMO) tyrinėja “paslaptingas” savybes liūdnai pagarsėjusio A.V. Čiumak, figūruojančio kaip tyrinėtojas! Knyga palieka labai slogų įspūdį. Vyriausias redaktorius ir daugumos straipsnių autorius, vadinantis save fiziku, užsiiminėja “auros” vizualizacija dujų išlydyje, rimtai rašo apie “Aukščiausią dvasią” ir “subtilųjų pasaulį”, tiki mediumizmu ir tyrinėja paslaptingąjį “X” faktorių šarlatano, “įkrovinėjusio” savuoju “bioenergetiniu lauku” vandenį ant televizijos žiūrovų stalo! Ir visa tai maišoma su moksline frazeologija. Ko vertas, pavyzdžiui, pareiškimas, kad žmogaus organizme koherentiški akustinis, elektromagnetinis ir gravitacinis (!) laukai. Bet jei jau pradetume cituoti kvailystes iš tos knygos, jos pusę tektų perrašyti. Reikia atiduoti duoklę Korotkovui – dalis pateiktų eksperimentinių duomenų kalba pati už save, demonstruodama pagrindinį būdą gauti rezultatams parapsichologiniuose bandymuose – tendencingą atrinkimą iš atsitiktinių įvykių sekos arba tendencingą triukšminių įrašų traktavimą.

Pasipriešinimas

Pseudomokslas lydi mokslą nuo pat jo egzistavimo pradžios ir nerodo jokių silpnėjimo tendencijų. Jo temos, begalę kartų demaskuotos ir išjuoktos, neišvengiamai atgimsta atnaujintu pavidalu,- tai puikiai matoma astrologijos atveju. Įsišaknijęs žmogaus prigimtyje, pseudomokslas matyt, iš principo nenugalimas, kaip ir nusikalstamumas ar narkomanija. Visgi, kaip ir pastaraisiais atvejais, visuomenė savisaugos tikslais turėtų kovoti su šiuo reiškiniu.

Žinoma, demokratinėje visuomenėje negali būti jokios kalbos apie kokius nors draudimus įsitikinimų srityje. Niekas negali trukdyti laisvos šalies piliečiui realizuoti jo norą būti apgautam pranašų ar hilerių (nors pastaruoju atveju valstybės priežiūra visgi reikalinga). Tačiau niekas neturi teisės švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus akivaizdžiai beprasmiškiems projektams finansuoti.

Būtent tokios pozicijos laikosi Rusijos MA, sukūrusi prie savo prezidiumo Komisiją kovai su pseudomokslu ir mokslinių tyrimų falsifikavimu. Komisija kelia sau uždavinį padaryti galą ankstesnei praktikai, kada pseudomokslas buvo nekontroliuojamai  finansuojamas iš valstybės kišenės, ir reikalauja būtinos oficialios ekspertizės visiems valstybiniams projektams mokslo ir technikos srityje. Rusijos MA jokiu būdu nepretenduoja išskirtinės teisės atlikinėti tokias ekspertizes. Natūralu šiam reikalui sutelkti visas mokslo pajėgas – aukštąsias mokyklas, mokslo draugijas ir žinybines mokslo įstaigas, o esant reikalui – ir tarptautinius mokslo resursus. Kitas Komisijos uždavinys – visuomenės supažindinimas su Rusijos MA specialistų nuomone apie tai, ką žiniasklaida rašo apie naujausius mokslo ir technikos pasiekimus  Bet ir čia MA nepretenduoja į monopoliją. Rusijoje jau veikia Rusijos Humanistų Draugija, siekianti panašių tikslų švietime ir kovoje su pseudomokslu. Ji, be kita ko, 2001 metais, kooperuodamasi su RMA ir Maskvos Valstybiniu universitetu, surengė tarptautinį simpoziumą “Mokslas, antimokslas ir paranormalūs tikėjimai”. Jo ataskaitą galima perskaityti draugijos žurnale “Sveikas protas” 2002 metų 1-ame nurmeyje.

Parengta pagal žurnalą Химия и жизнь – XXI век