Roršacho testas – sustabarėjusių psichologų fetišas?

Kas nėra girdėjęs apie garsųjį Roršacho testą? Dešimt simetriškų rašalo dėmių iš eilės pateikiamos pacientui, vis klausiant, ką jis jose įžvelgia. Aplinkoje tvyro mistiška atmosfera, kol ekspertas iš dėmių interpretacijų atskleidžia slapčiausius paciento asmenybės klodus…

O kaip yra iš tiesų? Ar žmogus, interpretuodamas tai, ką mato dėmėse, iš tiesų suteikia tiek informacijos, jog galima būtų spręsti apie jo asmenybę? Ar vertintojai iš tiesų pajėgūs daryti tikras išvadas iš to, ką jiems pasako į dėmes pažiūrėję asmenys? Šis klausimas mokslininkų galvose kirba nuo pat testo publikavimo 1921 metais. Visgi pati mintis, jog žmogus atsiskleidžia interpretuodamas nevienareikšmius vaizdus, nėra tokia jau originali – su panašiomis koncepcijomis žaidė ir ankstesni mokslininkai, tačiau tuo paremtą asmenybės testą sudarė būtent Hermanas Roršachas (Groth-Marnat, 2003).

Roršachas mirė jaunas, vos 37 metų, todėl nespėjo pamatyti, kas nutiko su jo kūriniu. Jis lyg daktaras Frankenšteinas, tik nespėjo pasakyti žymiosios frazės „JIS GYVAS!“. Tiesa, sukurta buvo tikra pabaisa… Akademinė visuomenė lyg ir sutarė, jog testo pateikiami rezultatai nėra itin objektyvūs, tačiau čia pasirodė Džonas Eksneris, kuris pasiskelbė sukūręs griežtai mokslišką ir tikslią sistemą, kuria remiantis galima nuostabiai gerai vertinti žmogaus asmenybę! Už tai jis 1997 metais gavo Amerikos Psichologų Asocijacijos apdovanojimą, mat jo sukurta sistema kartu su Roršacho testu buvo laikomi vienu stipriausių visų laikų psichodiagnostiniu įrankiu. Štai koks gausus Roršacho palikimas (Groth-Marnat, 2003; Wood et al., 2003; Lilienfeld et al., 2001; Garb et al., 2005).

Visgi 1999 metais mokslo žurnale „Assessment“, kurio pagrindinė sritis yra pateikti naujausią informaciją apie įvertinimo metodikas bei diagnostinius įrankius, buvo iškeltas siūlymas nustoti naudoti Roršacho testą visur, išskyrus mokslinius tyrimus (Garb, 1999). 2003 metų ALLEA (http://www.allea.org/ „ALL European Academies“ yra 40 Europos valstybių aukštųjų mokyklų sąjunga, kuriai priklauso 53 mokslo įstaigos.) kasmetiniame pranešime, 67 puslapyje, rašoma taip: „Pseudomokslinė diagnostika remiasi įrankiais, kurie turi esminių defektų ar trūkumų; kurie paremti nemokslinėmis, klaidingomis ir kartais net absurdiškomis nuostatomis. Vieni iš šių [pseudomokslinių] įrankių kadaise buvo populiarūs, tačiau dabar į juos niekas rimtai nežiūri, <…> kiti tokie įrankiai vis dar plačiai naudojami. To pavyzdys yra Roršacho testas“ (Drenth, 2003). Regis, to turėtų užtekti, kad suprastume, jog Roršacho testas yra nevykęs diagnostinis įrankis, nes siūlymas skelbti moratoriumą rimtame moksliniame žurnale, viešas vadinimas pseudomoksliniu įrankiu ALLEA metiniame pranešime, visa tai yra gana rimti argumentai. Tačiau nėra taip paprasta, mat visada atsiranda opozicija, kuri pasiruošusi ginti šį testą. Būtent dėl šių žmonių ir verta detaliau pasigilinti į ginčus, kurie sukasi aplink Roršacho testą.

Testo išpopuliarėjimo laikotarpiu, maždaug nuo 1940-ųjų iki 1960-ųjų metų, Roršacho testas buvo stebėtinai populiarus, atsirado daug šio testo specialistų, kurie galėjo be galo gerai nusakyti tiriamojo asmenybės savybes aklai, net nepabendravę su tuo asmeniu, tik žiūrėdami į jų atsakymus. Natūralu, kad kilo poreikis paaiškinti tokį beveik stebuklingą šių specialistų tikslumą. Prasidėję tyrimai su šiais specialistais pademonstravo kai ką labai įdomaus. Pasirodo, jų spėjimai nebuvo tikslūs. Akivaizdu, kad testas negali būti ir tikslus ir netikslus vienu metu (Wood, 2003), todėl kyla klausimas kaip paaiškinti tai, jog konkrečiais atvejais, kai testo rezultatai pasakomi konkrečiam žmogui, kuris įvertina jų tikslumą, pavyzdžiui, tam pačiam, kuris buvo tiriamas Roršacho testu, ar kitam žmogui, kuris tiriamąjį gerai pažįsta, testo vertinimas būna stulbinamai geras, bet kai tas pats specialistas pateikia Roršacho testu paremtą vertinimą kontroliuojamoje tyrimo aplinkoje – vertinimas būna pro šalį? Wood ir kiti (2003) teigia, jog tai tėra Barnumo efektas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Barnumo_efektas). Roršacho testo vertinimuose pateikiami teiginiai tokie abstraktūs ir bendri, tokie dviprasmiški, jog neįmanoma jų nepritaikyti konkrečiam žmogui, ypač jei tas žmogus ar jį pažįstantis asmuo yra priešais testo taikytoją. Vieni iš šių specialistų teigia, jog interpretuodami tiriamųjų atsakymus jie remiasi savo giliomis įžvalgomis, per ilgametę praktiką sukaupta patirtimi, tačiau tai iš karto diskredituoja testą, mat jei remiamasi patirtimi ir įžvalgomis, tai kam reikalingas ir ką matuoja pats testas? Kiti nuoširdžiai mano, jog Exner sudaryta metodika yra patikima ir ja remdamiesi konstruoja teiginius. Kiti yra tiesiog šarlatanai, kurie sąmoningai kvailina žmones. Visai atvejais, testo vertinimai yra beverčiai, mat tai tėra šalto skaitymo (http://en.wikipedia.org/wiki/Cold_reading) forma, tai tėra amžių senumo apgavikų triukas. Tiesa, joks apgavikas negali pasigirti tokiais darbo palengvinimais, kaip ilgi pokalbiai aptariant rašalo dėmes (Lilenfield et al., 2001; Garb et al., 2005, Wood et al., 2003). Jei šarlatanai pasiekia tą patį, naudodamiesi tik savo įžvalgomis ir reakcijų skaitymu, ką profesionalūs vertintojai su Roršacho testu, akivaizdu, kad tiek pats testas yra laiko švaistymas, tiek jį naudojantys asmenys yra nevykę žmonių skaitytojai, jei jiems reikia tokio testo pagalbos. Remiantis Wood ir kitais jo kolegomis (2003), Roršacho testas nieko nematuoja, juo paremti įvertinimai nėra geresni nei Barnumo teiginiai, tai įrodyta moksliškai.

Būtų nesąžininga, jei apžvelgtume tik vieną poziciją, todėl dera paminėti, jog Meyer ( 1997) imasi kritikuoti Wood analizės metodus, vertinant tyrimus, susijusius su Roršacho testo validumu. Meyer išreiškia poziciją, jog Wood su savo kolegomis, stengdamasis visaip kaip tik įmanoma diskredituoti Roršacho testą, peržengė ribas ir pats pradėjo eiti į nemoksliškumus, todėl Meyer siūlo į Wood bei jo kolegų pasisakymus apie Roršacho testą žiūrėti su tokiu pat skepticizmu, kaip Wood žiūri į Roršacho testą. Tokia pozicija nėra naujiena, mat Atkinson (1986) jau seniai teigė, jog Roršacho testo validumo empiriškai patvirtinti nesiseka galimai dėl to, jog tam taikomi netinkami tyrimo metodai. Tokia pozicija yra ne be pagrindo, mat tikrai kyla šypsena, matant gausybę straipsnių šia tema, Roršacho testas, pasak Groth-Marnat (2003) yra bene labiausiai aptarinėjamas testas psichologijos moksle, šio testo patikimumas yra mokslininkų diskusijų objektas nuo pat testo sukūrimo iki šios dienos.

Savotišką netiesioginį ginčą tarp mokslininkų galime įžvelgti tarp Wood su kolegomis bei Weiner, kuris atkakliai stengiasi įtikinti mokslinę visuomenę Roršacho testo validumu bei patikimumu. Weiner (1996) teigia, esą nepaisant gausios kritikos, laikant Roršacho testą netinkamu naudoti ir beverčiu, yra begalė naujos informacijos, kuri rodo šio testo patikimumą bei plačias taikymo galimybes. Atsakydamas į tai, Wood su kolegomis (1999) teigia, jog dabartiniai duomenys nieko panašaus nerodo, o jei rodo, tai tik dėl spragų tyrime.

Weiner (1999), mokslo žurnale Assessment, mėgina ginti Roršacho testo naudingumą klinikiniame kontekste. Pagrindiniai jo argumentai yra tai, jog Roršacho testas yra projekcinė įvertinimo metodika, joje vertinamas pokalbis, todėl žmogus atsiskleidžia tikriau, nei pildydamas ilgus klausimynus. Weiner remiasi prielaida, jog taikant Roršacho testą, tiriamajam yra sunkiau apsimetinėti, todėl testas gali būti kaip puiki pagalbinė priemonė šalia kitų vertinimo metodų. Šiuo atveju Weiner taktiškai išsisuka neteigdamas, jog Roršacho testas pats savaime yra pakankamai stiprus įrankis vertinti žmonėms, tačiau yra naudingas kaip priedas prie kitų įrankių. Panašios nuomonės laikosi ir Viglione (1999), teigdamas, jog yra aplinkybių, kada Roršacho testo taikymas tikrai gali pasitarnauti ir jo rezultatai bus informatyvūs. Dera paminėti, jog yra tyrimų, kuriuose atrandami gana stiprūs ryšiai tarp Roršacho testo vertinimų ir kitų asmenybės testų, pavyzdžiui, MMPI (Hiller et al., 1999), tiesa, šiuo atveju testo įverčiai ne visada sutampa bet reikšmingi ryšiai atrasti, apie tai kalba ir kiti mokslininkai (Shontz et al., 1992), taip pat pateikdami patarimus kaip geriau tyrinėti bei taikyti Roršacho testą. Atsakydamas į visa tai, Wood su kolegomis (2000) aptaria Roršacho testo taikymo perspektyvas klinikiniame kontekste ir nustato, jog testas visgi yra praktiškai bevertis, su keliomis menkomis išimtimis.

Roršacho testas tinka diagnozuoti tokiems sutrikimams kaip schizofrenija bei panašiems mąstymo sutrikimams (Jorgensen et al., 2000), tai iš dalies pripažįsta net testą smerkiantys skeptikai (Wood et al., 2000), tačiau tuo pačiu jie paaiškina, jog tam tinka ir kavos tirščiai ar vaizdas per langą. Jei schizofrenija sergantis žmogus mato mažus žalius žmogeliukus, tam nustatyti nereikia rašalo dėmės. Roršacho testo taikytojai skuba girtis tuo, jog meistriškai diagnozuoja akivaizdžius dalykus, mat daugiau jiems nieko nebelieka. Dar reikėtų atkreipti dėmesį, jog šiuo testu dažnai diagnozuojama tai, ko nėra, žmonėms atrandami sutrikimai, kurių jie neturi (Wood et al., 2003), todėl geriausia būtų laikytis nuomonės, kurią išreiškia Hunsley su kolegomis (1999), mat šie mokslininkai teigia, jog nėra jokių patikimų empirinių duomenų, leidžiančių teigti, jog Roršacho testas yra validus ir patikimas įrankis asmenims vertinti, todėl tiesiog derėtų susilaikyti nuo šio testo taikymo.

———————————-

Šaltiniai:

Atkinson L., Cyr J. J., Quarrington B., Alp I. E. 1986. Rorschach validity: An empirical approach to the literature. Journal of Clinical Psychology 42, 2, p. 360–362

Garb Howard N. 1999. Call for a Moratorium on the Use of the Rorschach Inkblot Test in Clinical and Forensic Settings. Assessment, 6 , 4, p. 313-317 Prieiga internetu: [http://asm.sagepub.com/content/6/4/313]

Garb Howard N., Wood James M., Lilienfeld Scott O., Nezworski M. Teresa. 2005. Roots of the Rorschach controversy. Clinical Psychology Review, 25, 1, p. 97-118

Groth-Marnat G. 2003. Handbook of psychological assessment , 4th ed. Hoboken: John Wiley & Sons, Inc.

Hiller Jordan B., Rosenthal Robert, Bornstein Robert F., Berry David T. R., Brunell-Neuleib Sherrie. 1999. A Comparative Meta-Analysis of Rorschach and MMPI Validity. Psychological Assessment 11, 3, p. 278-296

Hunsley John, Bailey J. Michael. 1999. The Clinical Utility of the Rorschach: Unfulfilled Promises and an Uncertain Future. Psychological Assessment 11, 3, p. 266-277

Jorgensen Kasper, Andersen Tom J., Dam Henrik. 2000. The Diagnostic Efficiency of the Rorschach Depression Index and the Schizophrenia Index: A Review. Assessment September 7, 3, p. 259-280

Lilienfeld Scott O., Wood James M., Garb Howard N. 2001. What’s wrong with this picture? Scientific American, May 2001

Meyer Gregory J. 1997. Assessing Reliability: Critical Corrections for a Critical Examination of the Rorschach Comprehensive System. Psychological Assessment 9, 4, p. 480-489

Shontz Franklin C., Green Patricia. 1992. Trends in research on the Rorschach: Review and recommendations. Applied and Preventive Psychology 1, 3, p. 149-156

Viglione Donald J. 1999. A Review of Recent Research Addressing the Utility of the Rorschach. Psychological Assessment 11, 3, p. 251-265

Weiner Irving B. 1999. What the Rorschach Can Do for You: Incremental Validity in Clinical Applications. Assessment 6, 4, p. 327-339

Wood James M., Lilienfeld Scott O., Garb Howard N., Nezworski M. Teresa. 2000. The Rorschach test in clinical diagnosis: A critical review, with a backward look at Garfield (1947). Journal of Clinical Psychology 56, 3, p. 395–430

Wood James M., Nezworski M. Teresa, Lilienfeld Scott O., Garb Howard N. 2003. The Rorschach Inkblot Test, Fortune Tellers, and Cold Reading. Skeptikal Inquirer, Volume 27.4, July / August 2003. Prieiga internetu: [http://www.csicop.org/si/archive/category/volume_27.4]

Wood James M., Nezworski M. Teresa, Stejskal William J., Garven Sena, West Stephen G. 1999. Methodological Issues in Evaluating Rorschach Validity: A Comment on Burns and Viglion (1996), Weiner (1996), and Ganellen (1996). Assessment 6, 2, p. 115-129