Su krikščionybe kaip tokia susipažinau, kai man buvo 17 metų. Pats esu kilęs iš ne tiek ateistiškos šeimos, kiek iš šeimos, neskiriančios religijos klausimams ypatingo dėmesio. Tėvas — biologijos mokslų daktaras, motina — gydytoja; sovietiniais laikais abu buvo santūrūs ateistai. Tiesa, 80–ųjų gale motina pasidavė laiko dvasiai ir pasikrikštijo Sergijaus Posade (miestas Maskvos apskrityje, garsėjantis savo vienuolynu — Vert. past.), bet jos “tikėjimas” taip ir liko velykinių pyragų šventinimo lygyje. Ji vienodai tiki popais ir astrologais, apie tai galėtų paliudyti jau prie įėjimo į mūsų butą pakabintas “amuletas nuo vagių”. Tėvas lieka ištikimas savo nuomonei ir išpažįsta liberalius ateisto–agnostiko įsitikinimus.

Tai vienas iš klausimų, į kuriuos atsakymą manosi žiną visi. O ką gi apie ateizmą mano patys ateistai? Kaip jie jį apibrėžia? Apie visa tai – šiame straipsnelyje.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad pats žodis “ateizmas” yra kilęs iš žodžio “teizmas”. Teizmas – tai tikėjimas, kad egzistuoja dievas ar keli dievai. Tuomet ateizmas turėtų būti kažkas visiškai priešingo. Dažnai (ypač iš teistų pusės) sakoma, kad ateizmas – tai tikėjimas, kad dievo nėra, kad ateistai dievą neigia.

Neretai, diskutuojant apie mokslą, tenka išgirsti: “tai tik hipotezė” arba “tai tik teorija”. Nenuostabu, kad dažnas žmogus įtariai žvelgia į mokslą vien todėl, kad yra susipainiojęs moksliniuose terminuose, o galbūt apskritai nežino, kas mokslas iš tiesų yra ir kaip jis veikia. Pabandysime panagrinėti kelis dažniausiai pasitaikančius klaidingus įsitikinimus apie mokslą.

Daugybė žmonių mano, kad skeptikas – tai žmogus, aklai atmetantis bet kokias naujas idėjas. Arba dar blogiau, kai kurie skeptikus painioja su cinikais manydami, kad skeptikai aklai neigia bet kokius nusistovėjusius papročius ar tradicijas. Tiesą pasakius, tai yra visiškai klaidingas supratimas apie tai, kas skepticizmas iš tiesų yra.