Kasdien galime išgirsti daugybę nuostabių ir palankių atsiliepimų apie Tibetą bei apie patį budizmą, kurio dėka šis kraštas daugelio laikomas tikru rojumi. Kuriame, nors ir klesti neturtas bei sunkus darbas, žmonės tiesiog išmoko gyventi be pagiežos vieni kitiems. Tikrai, iš daugybės kasdien girdimų pasakojimų atrodo, kad tai – ideali vieta gyventi, kurioje paprasčiausiai neegzistuoja blogybės, kurių apstu Vakarų pasaulyje: melas, veidmainystė, vartotojiškumas, gobšumas ir kiti dalykai. Ir tai, be abejonės, ne kieno nors kito, o budizmo nuopelnas.
---------------------------------------------------
Pirmasis Dalai Lama į valdžią Tibete atėjo kažkur penkioliktame ar šešioliktame amžiuje, ne be Kinijos Imperatoriaus kariuomenės pagalbos (ar ne ironiška?). Pirmiausia jis išnaikino visus vienuolynus, kurie nepriklausė jo sektai, taip pat sukūreno visus budistų raštus, kurie prieštaravo Dalai Lamos dieviškumui.
Dalai Lama – tai ne šiaip valdovas. Jis yra valdovas "visko, kas po žeme ir virš jos". Dalai Lamos valdžia yra absoliuti, jis yra laikomas nemirtingu, visagaliu, visažiniu ir visur esančiu tiek žemiškojo, tiek dvasinio pasaulių valdovu. Dievo inkarnacija. Kartais – net pačiu Dievu. Dalai Lamos autoritetas nekvestionuojamas jokiu klausimu, nes jis viską žino ir visuomet yra teisus. Tai – tradicinis budistų požiūris į tai, kas Dalai Lama yra. Ir šis požiūris buvo nepajudinamas iki praėjusio amžiaus vidurio, kuomet Kinija okupavo Tibetą.
Nuo pat pirmojo Dalai Lamos įsitvirtinimo iki 1951 metų Tibete buvo tik viena santvarka – teokratija. Tai nėra kažkas neeilinio, kadangi Rytuose valstybių reikalai dažnai būdavo stipriai susiję su dvasiniu pasauliu. Ekonominė Tibeto santvarka buvo feodalizmas. Žemę dirbdavo baudžiauninkai, o praktiškai visa nuosavybė, tame tarpe ir žemė, priklausė vienuolynams, kuriuose buvo mėgaujamasi neišpasakyta prabanga. Tokia santvarka išliko iki pat Kinijos okupacijos.
Socialinės lygybės Tibete niekuomet nebuvo. Baudžiauninkai, kurių buvo absoliuti dauguma, gyveno vargingai kaip reta, tuo tarpu aristokratija bei vienuoliai ir lamos vis kaupė turtus. Turtinė diferenciacija buvo milžiniška. Labai panašiai, kaip ir viduramžių Europoje.
Vakaruose labai populiarus mitas, kad Tibete niekuomet nebuvo poreikio turėti policiją ar kažką, kas prižiūrėtų tvarką, kadangi visi žmonės nuolankiai, visais laikais sekė karmos dėsniu. Tai nėra visiškai tiesa: Tibete buvo profesionali armija, nors ir nedidelė. Dažniausiai ji būdavo naudojama gaudyti nuo šeimininkų bėgantiems baudžiauninkams.
Jauni berniukai reguliariai būdavo atimami iš šeimų ir apgyvendinami vienuolynuose. Ne paslaptis, kad mokomi religinių tiesų šie vaikai neretai būdavo išnaudojami seksualiai celibato besilaikančių budistų vienuolių.
Vidutinė klasė Tibete buvo ypač maža – tai dažniausiai būdavo laisvieji ūkininkai, pirkliai, smulkių parduotuvių savininkai. Visi likę buvo elgetos.
1953 metais Tibete buvo 1,250,000 gyventojų. 700,000 iš jų buvo baudžiauninkai. Jiems būdavo duodamas tik labai nedidelis sklypas žemės savoms reikmėms. Praktiškai visą savo laiką, nuo ryto iki vakaro, jie pradirbdavo vienuolynų ar aristokratų labui. Šeimininkai jiems pasakydavo, ką reikia sėti, kokius gyvulius auginti, ir šie vykdydavo. Be šeimininko palaiminimo joks baudžiauninkas neturėjo teisės susituokti. Šeiminkas turėjo teisę bet kurį savo pavaldinį atskirti nuo šeimos, išsiųsti darbams į kitą provinciją, parduoti, kankinti ir užmušti.
Baudžiauninkai Tibete, iš tiesų, mažai kuo skyrėsi nuo gyvulių – be išsilavinimo, be teisės į medicininę priežiūrą, teisingumą, savo kūną ir net gyvybę. Šeimininkai su jais galėjo daryti ką tiktai nori. Ir darydavo: varydavo į privestinius darbus, apkraudavo milžiniškais mokesčiais. Net visiški elgetos, neturėję absoliučiai jokio turto ar pragyvenimo šaltinio, buvo apmokestinti. Pavyzdžiui, už teisę susituokti reikėdavo mokėti savo šeimininkui. O skolininkai, negalėdavę sumokėti visko, paprastai tapdavo vergais visam gyvenimui. Ir jų palikuonys taip pat. Daugelis šių vargšų į Kinijos okupaciją žiūrėjo kaip į išlaisvinimą.
Dalai Lamos laikų Tibete buvo ypač paplitę patys išradingiausi kankinimai, tame tarpe akių iškabinimas, liežuvio išpjovimas bei rankų ir kojų amputacija. Tokios bausmės būdavo skiriamos pabėgusiems baudžianinkams ir kitiems nusikaltėliams. Beje, nužudymai pasitaikydavo gana retai, kadangi pagal budizmo tradicijas kitos gyvos būtybės žudyti negalima. Taigi aukos būdavo sužalojamos ir paliekamos ant sniego sušalti – Dievas pats atsirinks kam gyventi ir mirti.
Dažnas vienuolynas turėjo ir savo kalėjimą, kuriame paprastai būdavo įrengtas ir kankinimų kambarys. Jame galima buvo rasti pačių įvairiausių prietaisų. Pavyzdžiui, pirštų traiškymo įrenginių (taip pat ir ypač mažo dydžio, skirtų vaikams).
Vakarų keliautojai, apsilankę Tibete, nuolatos baisėdavosi vienuolių ir lamų tironija. Būdavo nuolat pranešama apie daugybę tuose kraštuose pastebėtų suluošintų žmonių su nupjaustytomis galūnėmis.
---------------------------------------------------
Tuomet Kinija okupavo Tibetą ir ėmė lėtai diegti reformas. Dalai Lama nesutiko bendradarbiauti. Dabar jis važinėja ištremtas po pasaulį ir visiems pasakoja, kaip iki tol Tibete buvo gerai, ir kaip ten žmonės sutardavo. Taip, anais laikais tai buvo rojus. Ir tik pabandyk, žmogau, pasakyti, kad ne... Visa tai juk tėra Kinijos sugalvota propaganda! Pasvajokime dar šiek tiek apie tą idealią santvarką, ir tą religiją, kurios dėka tokia santvarka atsirado. Tai paplokime katučių, kartu su visais
Budizmo smekla klaidzioja po Ateono smegenis! Arba ne...
? arba ne...
arba ne 