Augusto moralės sistema vs skeptikai

[Svetimas]

Jei turi minty celibato agitprop'ą palaidą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms, tai savo kailiu esu įsitikinęs, kad geriau yra celibatas, o ne laisvas seksas.

Tarp celibato ir "palaido gyvenimo būdo" yra daugybė įvairių tarpinių variantų. Ir šiaip, jei tu per daug kur nors matai "palaidą gyvenimo būdą", tai verta susirūpinti, ar viskas gerai su tokiu tavo matymu ir nesi kur nors smarkiai biasintas dėl to.

Ir apskritai, aš per visą forumo istoriją nepamenu situacijos, kur tu būtum pripažinęs, kad kuriame nors su tavo religija susijusiame klausime buvai kur nors gan nemenkai neteisus arba galėtų būti kitaip. Kai realiai (pavyzdžiui, kokio nors mokslo srityje) toks nuolatinis teisumas nėra normalus ir įprastas dalykas.

Ar reikia Tau priminti, kas yra tokios eisenos "Už (neva) lygybę"? Kam tos eisenos "Už (neva) lygybę" yra skirtos? Kokiu tikslu jos organizuojamos?

O kaip tu manai, kokiu tikslu tos eisenos yra organizuojamos? Man labai smalsu, kokia tavo versija?

[Augustas]

Jei turi minty celibato agitprop'ą palaidą gyvenimo būdą pasirinkusiems žmonėms, tai savo kailiu esu įsitikinęs, kad geriau yra celibatas, o ne laisvas seksas.

Tarp celibato ir "palaido gyvenimo būdo" yra daugybė įvairių tarpinių variantų. Ir šiaip, jei tu per daug kur nors matai "palaidą gyvenimo būdą", tai verta susirūpinti, ar viskas gerai su tokiu tavo matymu ir nesi kur nors smarkiai biasintas dėl to.

Deja, yra tik vienas tarpinis variantas, kada seksas suvaržomas pastovaus seksualinių partnerių skaičiaus apribojimais. Kitokių tarpinių variantų nematau.

Ir apskritai, aš per visą forumo istoriją nepamenu situacijos, kur tu būtum pripažinęs, kad kuriame nors su tavo religija susijusiame klausime buvai kur nors gan nemenkai neteisus arba galėtų būti kitaip. Kai realiai (pavyzdžiui, kokio nors mokslo srityje) toks nuolatinis teisumas nėra normalus ir įprastas dalykas.

Tai kad aš iki šiol pristatinėjau tik savo religiją, o ne savo nuomonę apie tai, kur mano religija galėtų būti neteisi. Ir tai teisinga, nes pirmiausia reikia išdėstyti pačią mano religijos esmę, nuvalyti neteisingas sampratas apie mano religiją, o ne dėstyti savo nuomonę apie kokias nors teologines subtilybes, kuriose aš nesutinku su kitais teologais.
Na, aš manau, jog ir Tu, pristatydamas, pvz., LGBT teisių judėjimą, pirmiausia pristatytum pačią esmę, su kuria Tu visiškai sutinki, o tik po to, kai jau įsitikintum, kad žmonės Tave teisingai suprato, mėgintum gilintis į subtilybes, kuriose galimi Tavo ir kitų judėjimo dalyvių nuomonių skirtumai. Ar aš klystu taip manydamas?

Ar reikia Tau priminti, kas yra tokios eisenos "Už (neva) lygybę"? Kam tos eisenos "Už (neva) lygybę" yra skirtos? Kokiu tikslu jos organizuojamos?
Taigi, gaunasi taip, kad kitus kaltini tuo, ką darai pats.

O kaip tu manai, kokiu tikslu tos eisenos yra organizuojamos? Man labai smalsu, kokia tavo versija?

Na, tai atsakymas čia paprastas, tam tikro fandom'o nariai išeina į viešumą su savo ideologijos agitprop'u.

[Svetimas]

O kaip tu manai, kokiu tikslu tos eisenos yra organizuojamos? Man labai smalsu, kokia tavo versija?

Na, tai atsakymas čia paprastas, tam tikro fandom'o nariai išeina į viešumą su savo ideologijos agitprop'u.

O kokius žingsnius tu pasiūlytum daryti LGB ar juos palaikantiems žmonėms, kurie nuoširdžiai nori homopartnerysčių/homosantuokų, tam tikrų teisinių garantijų ir teigiamesnio visuomeninio statuso, kad nebūtų kažkieno išvadinti tik "savo ideologijos agitprop'ininkais"?

[Augustas]

Na, tai atsakymas čia paprastas, tam tikro fandom'o nariai išeina į viešumą su savo ideologijos agitprop'u.

O kokius žingsnius tu pasiūlytum daryti LGB žmonėms, kurie nuoširdžiai nori homopartnerysčių/homosantuokų, tam tikrų teisinių garantijų ir teigiamesnio visuomeninio statuso, kad nebūtų kažkieno išvadinti "savo ideologijos agitprop'ininkais"?

Suprask, Svetime, kad esmė yra ne ideologijos agitprop'e, bet agitprop'inamos ideologijos turinyje. T.y., esmė yra ne tame, kad Tu kažką agitprop'ini, bet tame, ką Tu agitprop'ini. Taigi, tai, kad jie yra agitprop'ininkai, tame savaime nėra nieko blogo. Aš irgi, pvz., agitprop'inu sveiką gyvenimo būdą (pvz., pasisakau prieš rūkymą, besaikį alkoholio vartojimą, narkotikų vartojimą, pasisakau už masinį sportą...) ir tame nematau nieko blogo, kad sveiką gyvenimo būdą irgi reikia agitprop'inti.
Tad pagrindinis blogis arba gėris (nelygu, kas yra agitprop'inama) yra turinyje. O koks yra turinys šiuo konkrečiu atveju? Ką jis patvirtina ir ką paneigia?
Aš pats manau, kad homopartnerysčių/homosantuokų idėjos reiktų atsisakyti. Suprantu, kad psichologiškai yra labai skausminga atsisakyti tokių idėjų (apie lygybę), bet vardan visuomenės reiktų jos atsisakyti. Kitaip tariant, pasiaukoti.
O geresnis statusas visuomenėje užsidirbamas geru bei efektyviu profesiniu darbu (ir tas galioja visiems visuomenės nariams), o ne ideologijos agitprop'u.

[Svetimas]

Aš, Augustai, dabar ir neklausiu tavo nuomonės apie "homopartnerystes/homosantuokas".

Aš dabar prašau tavęs pasiūlyti būdus, kaip LGB ar juos palaikantys žmonės turėtų iškomunikuoti visuomenei jų poreikius dėl jiems aktualių teisinių pakeitimų (nesvarbu, kad tu jiems nepritari), kad tu LGB žmonių veiklos nelaikytum tik "savo ideologijos agitpropinimu"?

[Augustas]

Aš, Augustai, dabar ir neklausiu tavo nuomonės apie "homopartnerystes/homosantuokas".

Aš dabar prašau tavęs pasiūlyti būdus, kaip LGB ar juos palaikantys žmonės turėtų iškomunikuoti visuomenei savo poreikius dėl jiems aktualių teisinių pakeitimų (nesvarbu, kad tu jiems nepritari), kad tu LGB žmonių veiklos nelaikytum tik "savo ideologijos agitpropinimu"?

O tų poreikių neįmanoma patenkinti be teisės aktų pakeitimų? Jei tai neįmanoma, tada bet koks siekis pakeisti teisės aktus taip, kad kažkuriai visuomenės grupei būtų patogu, turės savyje ideologinį pagrindą. Juk iš tikrųjų kieno naudai sieki teisės aktus pakeisti?
Bet kaip jau sakiau, gėdytis žodžio "ideologija" ar žodžio "agitprop'as" nereikia.

[Stormas]

Jei neva tikintis žmogus tokiom ir panašiom kalbom bus "pastūmėtas" į netikėjimą, tai kaip tik labai gerai, nes jo tikėjimas yra tik tariamas. T.y., jis tiki net ne Jėzumi, o kažkokiu netikusiu (galbūt savo paties susidarytu, o greičiausiai kitų žmonių, pvz., tėvų įpirštu) Dievo įvaizdžiu, kurį netgi reikia sugriauti, kol dar nevėlu.

O tai negali taip būti jog tavo tikėjimas yra būtent paremtas tuo netikusiu Dievo įvaizdžiu?

[Lionginas]

Ta prasme, kad jei Tu draugauji su plėšikais, banditais ir kitais nusikaltėliais, taipogi su narkomanais, su alkoholikais etc., tai savaime suprantama, kad Tau bus nuo tokių žmonių blogai. O jei draugauji su gerais žmonėmis, kurie Tau stengiasi padėti pagal savo galimybes, paremti morališkai ir psichologiškai, kai Tau sunku, tai, aišku, kad Tau bus su tokiais žmonėmis gerai. Taigi, galima sakyti, kad Tu, pasirinkdamas sau draugus, jau ir pasirenki savo likimą, nes draugystė visada pririša prie to, su kuo draugauji. Ir jei kas nors draugauja su blogiečiais, tai kodėl stebiesi, kad tam kam nors nuo jų blogai? Nes juk nuo blogio žmonėms turi būti blogai (kitaip tai nebūtų blogis), kaip ir nuo gėrio turi būti gerai.

Tavo dievas man ir atrodo kaip tas netinkamas draugas, kurio reikėtų vengti. Tai kuriuo konkrečiai momentu aš čia pasirenku amžinas kančias? Tiesiog elgdamasis pagal savo moralę ir sąžinę?

O čia kuria prasme žiaurus savimyla? Jei paaukojo Savo Sūnų Jėzų dėl Tavęs ir kitų žmonių, tai čia jau žiaurus savimyla? Jei Jis būtų žiaurus savimyla, tai paprasčiausiai į Tave ir kitus žmones būtų nusispjovęs ir pasakęs, atseit, gyvenkit sau Pragare, jei norite. Bet Jis pasiunčia savo Sūnų, kad ištrauktų žmones (tuos žmones, kurie to norės) iš Pragaro, ir Tau Dievas yra žiaurus savimyla?

Alio, kas prašė ką nors aukoti? Jei koks nors tipelis dėl manęs paaukotų ne tai kad savo vaiką, o tarkime savo pirštą, tai pasiūlyčiau verčiau padraugauti su psichiatrais, ačiū nedomina.

O kad savimyla - tai žinoma kad taip, juk visi avinėliai o ir tas pats Jėzus buvo aukojami kam? Ne Perkūnui juk.

Ta prasme, to Jėzaus nukryžiavimo reikėjo žmonėms, nes žmonėms kažkodėl nepakako meilės įrodymų. Būtų pakakę, tai nebūtų nukryžiavę Jėzaus.

Nesistebiu, kad nepakako, senojo testamento dievas tikrai neatrodė draugiškas ar tuo labiau mylintis. Greičiau pavydus ir kerštingas, ko ir pats neslėpė.

[Augustas]

Ta prasme, kad jei Tu draugauji su plėšikais, banditais ir kitais nusikaltėliais, taipogi su narkomanais, su alkoholikais etc., tai savaime suprantama, kad Tau bus nuo tokių žmonių blogai. O jei draugauji su gerais žmonėmis, kurie Tau stengiasi padėti pagal savo galimybes, paremti morališkai ir psichologiškai, kai Tau sunku, tai, aišku, kad Tau bus su tokiais žmonėmis gerai. Taigi, galima sakyti, kad Tu, pasirinkdamas sau draugus, jau ir pasirenki savo likimą, nes draugystė visada pririša prie to, su kuo draugauji. Ir jei kas nors draugauja su blogiečiais, tai kodėl stebiesi, kad tam kam nors nuo jų blogai? Nes juk nuo blogio žmonėms turi būti blogai (kitaip tai nebūtų blogis), kaip ir nuo gėrio turi būti gerai.

Tavo dievas man ir atrodo kaip tas netinkamas draugas, kurio reikėtų vengti. Tai kuriuo konkrečiai momentu aš čia pasirenku amžinas kančias? Tiesiog elgdamasis pagal savo moralę ir sąžinę?

Taip, būtent elgdamasis pagal savo (blogai suformuotą) moralę ir (klaidingai informuotą) sąžinę, Tu pasirenki blogį vietoje to, kad pasirinktum gėrį. Bet netgi ir čia yra Tau kažkoks šansas, kad jei nuoširdžiai nežinai apie tai, kad Tavo priimami moraliniai sprendimai yra klaidingi, vis tiek būti išganytam.

O čia kuria prasme žiaurus savimyla? Jei paaukojo Savo Sūnų Jėzų dėl Tavęs ir kitų žmonių, tai čia jau žiaurus savimyla? Jei Jis būtų žiaurus savimyla, tai paprasčiausiai į Tave ir kitus žmones būtų nusispjovęs ir pasakęs, atseit, gyvenkit sau Pragare, jei norite. Bet Jis pasiunčia savo Sūnų, kad ištrauktų žmones (tuos žmones, kurie to norės) iš Pragaro, ir Tau Dievas yra žiaurus savimyla?

Alio, kas prašė ką nors aukoti? Jei koks nors tipelis dėl manęs paaukotų ne tai kad savo vaiką, o tarkime savo pirštą, tai pasiūlyčiau verčiau padraugauti su psichiatrais, ačiū nedomina.

Na, tai pasakyk tą patį, pvz., 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiems ir sužeistiems žmonėms, nes jie būtent ir pasiaukojo dėl kitų (ir dėl Tavęs irgi). Pasakyk tai Svetimui, nes jis irgi aukojasi dėl (kitų) žmonių teisių, dalyvaudamas eitynėse "Už lygybę".

O kad savimyla - tai žinoma kad taip, juk visi avinėliai o ir tas pats Jėzus buvo aukojami kam? Ne Perkūnui juk.

Na, aišku, kad ne Perkūnui, o gėriui pasiekti. Juk būtent dėl gėrio (arba to, kas Tau atrodo gera) aukoji viską, kas nevertas (arba Tau atrodo, kad nevertas) to Tavo siekiamo gėrio. Ar ne taip?

Ta prasme, to Jėzaus nukryžiavimo reikėjo žmonėms, nes žmonėms kažkodėl nepakako meilės įrodymų. Būtų pakakę, tai nebūtų nukryžiavę Jėzaus.

Nesistebiu, kad nepakako, senojo testamento dievas tikrai neatrodė draugiškas ar tuo labiau mylintis. Greičiau pavydus ir kerštingas, ko ir pats neslėpė.

Tai čia Jo neklausantiems žmonėms toks buvo. Kaip ir Tu tikriausiai toks būtum savo vaikams, jei, pvz., Tavo padaužos vaikai Tau smarkiai sugadintų Tavo svarbius planus.

P.S.

Jei neva tikintis žmogus tokiom ir panašiom kalbom bus "pastūmėtas" į netikėjimą, tai kaip tik labai gerai, nes jo tikėjimas yra tik tariamas. T.y., jis tiki net ne Jėzumi, o kažkokiu netikusiu (galbūt savo paties susidarytu, o greičiausiai kitų žmonių, pvz., tėvų įpirštu) Dievo įvaizdžiu, kurį netgi reikia sugriauti, kol dar nevėlu.

O tai negali taip būti jog tavo tikėjimas yra būtent paremtas tuo netikusiu Dievo įvaizdžiu?

Tai aš neprisirišęs prie savojo Dievo įvaizdžio. Tad jei kas nors įrodys, kad manasis Dievo įvaizdis yra neteisingas, tai aš su malonumu tą Dievo įvaizdį pakeisiu į teisingesnį, adekvatesnį tikrovei Dievo įvaizdį.

[Lionginas]

Taip, būtent elgdamasis pagal savo (blogai suformuotą) moralę ir (klaidingai informuotą) sąžinę, Tu pasirenki blogį vietoje to, kad pasirinktum gėrį. Bet netgi ir čia yra Tau kažkoks šansas, kad jei nuoširdžiai nežinai apie tai, kad Tavo priimami moraliniai sprendimai yra klaidingi, vis tiek būti išganytam.

Aš visa savo širdimi jaučiu, kad renkuosi teisingai. Nuoširdžiai manau, kad tavo dievas yra blogas ir su juo man nepakeliui. Renkuosi gėrį, ir nematau, kur čia renkuosi amžinas kančias.

Na, tai pasakyk tą patį, pvz., 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiems ir sužeistiems žmonėms, nes jie būtent ir pasiaukojo dėl kitų (ir dėl Tavęs irgi). Pasakyk tai Svetimui, nes jis irgi aukojasi dėl (kitų) žmonių teisių, dalyvaudamas eitynėse "Už lygybę".

O tai kame čia analogija? Dievas prieš nepajudinamus tankus stojo? Jis gi dievas, jei jis nori, tai gali ir atleisti be jokios ten kvailos aukos. O dabar nusprendė spektaklį padaryti. Realiai nieko jis net nepaaukojo, tas sūnus pagal visą teoriją yra gyvas ir žada gyvuosius ir mirusiuosius teisti

Na, aišku, kad ne Perkūnui, o gėriui pasiekti. Juk būtent dėl gėrio (arba to, kas Tau atrodo gera) aukoji viską, kas nevertas (arba Tau atrodo, kad nevertas) to Tavo siekiamo gėrio. Ar ne taip?

Nesupratau, ką čia norėjai pasakyti. Dievas paaukojo savo sūnų dėl gėrio, nes tas jo sūnus nebuvo vertas gėrio?

Šiaip visos aukos buvo aukojamos dievui, žmogiškosios taip pat. Dievas tiesiog negalėjo žmonėms atleisti nuodėmių, o žmonės neturėjo pakankamai didelės aukos. Tai dievas trumpam paskolino savo sūnų, šie jį paaukojo, ir dievas maloningai auką priėmė, kad galėtų žmonėms atleisti. Pats sugalvojo šitą spektaklį, pats jį ir išpildė. Gal tau ir daro kokį įspūdį, o man panašiau, kad maestro stogas pavažiavo.

Tai čia Jo neklausantiems žmonėms toks buvo. Kaip ir Tu tikriausiai toks būtum savo vaikams, jei, pvz., Tavo padaužos vaikai Tau smarkiai sugadintų Tavo svarbius planus.

Tai be abejo, už tokį dalyką kankinčiau juos begalybę metų. Pfff.

[Augustas]

Taip, būtent elgdamasis pagal savo (blogai suformuotą) moralę ir (klaidingai informuotą) sąžinę, Tu pasirenki blogį vietoje to, kad pasirinktum gėrį. Bet netgi ir čia yra Tau kažkoks šansas, kad jei nuoširdžiai nežinai apie tai, kad Tavo priimami moraliniai sprendimai yra klaidingi, vis tiek būti išganytam.

Aš visa savo širdimi jaučiu, kad renkuosi teisingai. Nuoširdžiai manau, kad tavo dievas yra blogas ir su juo man nepakeliui. Renkuosi gėrį, ir nematau, kur čia renkuosi amžinas kančias.

Tai jei renkiesi realų gėrį, tai viskas gerai. Bet pasisaugok, kad nepasirinktum klaidingai, t.y., kad nepasirinktum tariamo gėrio, kuris iš tikrųjų yra tik gėriu apsimetantis blogis.

Aš visa savo širdimi jaučiu, kad renkuosi teisingai.

Beje, toksai A.Hitleris irgi visa savo širdimi jautė, kad (su žydais) elgiasi teisingai. Tad širdies jausmo čia aiškiai per mažai, t.y., tame turi dalyvauti ir (gerai informuotas) protas, o ne vien tik širdis.

Na, tai pasakyk tą patį, pvz., 1991 m. sausio 13-ąją žuvusiems ir sužeistiems žmonėms, nes jie būtent ir pasiaukojo dėl kitų (ir dėl Tavęs irgi). Pasakyk tai Svetimui, nes jis irgi aukojasi dėl (kitų) žmonių teisių, dalyvaudamas eitynėse "Už lygybę".

O tai kame čia analogija? Dievas prieš nepajudinamus tankus stojo? Jis gi dievas, jei jis nori, tai gali ir atleisti be jokios ten kvailos aukos. O dabar nusprendė spektaklį padaryti. Realiai nieko jis net nepaaukojo, tas sūnus pagal visą teoriją yra gyvas ir žada gyvuosius ir mirusiuosius teisti

Tai žmogus irgi nemirtingas. Anapily sutiksi visus savo artimuosius, kurie bus išėję ten anksčiau ar vėliau Tavęs.

Na, aišku, kad ne Perkūnui, o gėriui pasiekti. Juk būtent dėl gėrio (arba to, kas Tau atrodo gera) aukoji viską, kas nevertas (arba Tau atrodo, kad nevertas) to Tavo siekiamo gėrio. Ar ne taip?

Nesupratau, ką čia norėjai pasakyti. Dievas paaukojo savo sūnų dėl gėrio, nes tas jo sūnus nebuvo vertas gėrio?

Taip, nes Jo paties Sūnus savanoriškai nusprendė pasiaukoti dėl žmonijos išganymo. T.y., žmonijos išganymas, pasirodo, Dievui buvo svarbesnis nei Jo Sūnus.

Šiaip visos aukos buvo aukojamos dievui, žmogiškosios taip pat. Dievas tiesiog negalėjo žmonėms atleisti nuodėmių, o žmonės neturėjo pakankamai didelės aukos. Tai dievas trumpam paskolino savo sūnų, šie jį paaukojo, ir dievas maloningai auką priėmė, kad galėtų žmonėms atleisti. Pats sugalvojo šitą spektaklį, pats jį ir išpildė. Gal tau ir daro kokį įspūdį, o man panašiau, kad maestro stogas pavažiavo.

Čia yra tokio Martyno Liuterio teorija. RKB ji yra pripažinta klaidinga.

Tai čia Jo neklausantiems žmonėms toks buvo. Kaip ir Tu tikriausiai toks būtum savo vaikams, jei, pvz., Tavo padaužos vaikai Tau smarkiai sugadintų Tavo svarbius planus.

Tai be abejo, už tokį dalyką kankinčiau juos begalybę metų. Pfff.

Čia amžinybė, Lionginai. Laiko amžinybėje visiškai nėra. Tad amžinybėje turėsi nuspręsti galutinai, su kuo Tu nori būti, ir tas Tavo sprendimas bus teisingai informuotas, sąmoningas, galutinis ir neatšaukiamas.

[Lionginas]

Tai jei renkiesi realų gėrį, tai viskas gerai. Bet pasisaugok, kad nepasirinktum klaidingai, t.y., kad nepasirinktum tariamo gėrio, kuris iš tikrųjų yra tik gėriu apsimetantis blogis.

Renkuosi realų gėrį, 100% tuo tikras.

Beje, toksai A.Hitleris irgi visa savo širdimi jautė, kad (su žydais) elgiasi teisingai. Tad širdies jausmo čia aiškiai per mažai, t.y., tame turi dalyvauti ir (gerai informuotas) protas, o ne vien tik širdis.

Protas tai jau seniai juokiasi iš tų dievo teorijų, taip kad nepergyvenk, su širdimi pas jį šiuo klausimu pilnas konsensusas.

Šiaip visos aukos buvo aukojamos dievui, žmogiškosios taip pat. Dievas tiesiog negalėjo žmonėms atleisti nuodėmių, o žmonės neturėjo pakankamai didelės aukos. Tai dievas trumpam paskolino savo sūnų, šie jį paaukojo, ir dievas maloningai auką priėmė, kad galėtų žmonėms atleisti. Pats sugalvojo šitą spektaklį, pats jį ir išpildė. Gal tau ir daro kokį įspūdį, o man panašiau, kad maestro stogas pavažiavo.

Čia yra tokio Martyno Liuterio teorija. RKB ji yra pripažinta klaidinga.

Ne, čia viskas pagal RKB mokymą, tik trumpai ir aiškiai. Tavo pezalai, kad jis paaukojo save "gėriui" yra niekiniai, va katekizme aiškiai rašoma kam konkrečiai jis save paaukojo ir koks buvo to tikslas:

119. Kaip Kristus paaukojo save Tėvui?

Visas Kristaus gyvenimas yra laisva auka Tėvui, vykdant jo išganymo planą. Jis atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45). Šitaip jis sutaikino su Dievu visą žmoniją.

Bet kai aš tavęs klausiu, kam ta auka buvo skirta, tu išsisukinėji, kalbi apie kažkokį "gėrį". Kam? Debilu mane laikai? Manai skaityti nemoku?

Žodžiu, be aukos dievui nelabai norėjosi su žmonėmis taikytis, matyt buvo stipriai užgautos ambicijos, o žmonės šituos kaprizus ignoravo, tai teko ieškoti atpirkimo ožio. Buvo surengtas didelis spektaklis, kurio šiaip jau labiau būtų galima tikėtis iš kaprizingo vaiko, o ne iš suaugusiojo.

Tai be abejo, už tokį dalyką kankinčiau juos begalybę metų. Pfff.

Čia amžinybė, Lionginai. Laiko amžinybėje visiškai nėra.

amžinybė reikšmė

Kas yra amžinybė? 1. amžinumas, nepabaigiamumas laiko atžvilgiu

https://zodis.eu/reiksme/amzinybe

[Augustas]

Tai jei renkiesi realų gėrį, tai viskas gerai. Bet pasisaugok, kad nepasirinktum klaidingai, t.y., kad nepasirinktum tariamo gėrio, kuris iš tikrųjų yra tik gėriu apsimetantis blogis.

Renkuosi realų gėrį, 100% tuo tikras.

Tai tada viskas puiku.

Beje, toksai A.Hitleris irgi visa savo širdimi jautė, kad (su žydais) elgiasi teisingai. Tad širdies jausmo čia aiškiai per mažai, t.y., tame turi dalyvauti ir (gerai informuotas) protas, o ne vien tik širdis.

Protas tai jau seniai juokiasi iš tų dievo teorijų, taip kad nepergyvenk, su širdimi pas jį šiuo klausimu pilnas konsensusas.

Vadinasi, Tavo protas tikrai prastai informuotas. Tad turėtum būti labai atsargus priimdamas sprendimus. Pvz., pasitarti su artimaisiais ar bent jau su Viliumi, su Svetimu, su Sejanumi.

Čia yra tokio Martyno Liuterio teorija. RKB ji yra pripažinta klaidinga.

Ne, čia viskas pagal RKB mokymą, tik trumpai ir aiškiai. Tavo pezalai, kad jis paaukojo save "gėriui" yra niekiniai, va katekizme aiškiai rašoma kam konkrečiai jis save paaukojo ir koks buvo to tikslas:

119. Kaip Kristus paaukojo save Tėvui?

Visas Kristaus gyvenimas yra laisva auka Tėvui, vykdant jo išganymo planą. Jis atidavė savo gyvybę „kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10, 45). Šitaip jis sutaikino su Dievu visą žmoniją.

Bet kai aš tavęs klausiu, kam ta auka buvo skirta, tu išsisukinėji, kalbi apie kažkokį "gėrį". Kam? Debilu mane laikai? Manai skaityti nemoku?

Nemoki. T.y., nemoki suprasti, kas parašyta. Žodžius teisingai perskaitai, bet idėja, kuri išsakoma tais žodžiais, Tau, deja, nesuprantama. Todėl tai, kas parašyta, reikia išversti į Tau suprantamą kalbą. Todėl vartoju sąvoką "gėris", o ne "Tėvas", nors, be abejo, savo esme tai yra tapačios sąvokos.

Žodžiu, be aukos dievui nelabai norėjosi su žmonėmis taikytis, matyt buvo stipriai užgautos ambicijos, o žmonės šituos kaprizus ignoravo, tai teko ieškoti atpirkimo ožio. Buvo surengtas didelis spektaklis, kurio šiaip jau labiau būtų galima tikėtis iš kaprizingo vaiko, o ne iš suaugusiojo.

Tai aišku, kad užgautos. Manau, kad Tu irgi užsigautum, jei Tavo vaikai nueitų šunkeliais, užuot dirbę gerus darbus, kaip Tu juos mokei, kai buvo dar maži. Ir ne Dievas nenorėjo taikytis su žmonėmis (kitaip, kam Jam reikėjo siųsti savo Sūnų (aka atpirkimo ožys) pas žmones), bet žmonės su Dievu nenorėjo taikytis.

Čia amžinybė, Lionginai. Laiko amžinybėje visiškai nėra.

amžinybė reikšmė

Kas yra amžinybė? 1. amžinumas, nepabaigiamumas laiko atžvilgiu

https://zodis.eu/reiksme/amzinybe

Amžinybė yra tai, kas be pradžios ir be pabaigos. Plg., žiūr.:
https://www.lietuviuzodynas.lt/zodynas/Amzinas
1. neturintis nei pradžios, nei pabaigos, laiko atžvilgiu begalinis
2. nenustojantis egzistuoti
...
O šitas Tavo žodynas "zodis.eu" yra kažkoks netikęs. Tik vieną amžinybės pusę apibrėžia.

[Lionginas]

Vadinasi, Tavo protas tikrai prastai informuotas. Tad turėtum būti labai atsargus priimdamas sprendimus. Pvz., pasitarti su artimaisiais ar bent jau su Viliumi, su Svetimu, su Sejanumi.

Aš esu atsargus priimdamas sudėtingus sprendimus. O sprendimas dėl dievo buvo vienas iš lengviausių gyvenime.

Nemoki. T.y., nemoki suprasti, kas parašyta. Žodžius teisingai perskaitai, bet idėja, kuri išsakoma tais žodžiais, Tau, deja, nesuprantama. Todėl tai, kas parašyta, reikia išversti į Tau suprantamą kalbą. Todėl vartoju sąvoką "gėris", o ne "Tėvas", nors, be abejo, savo esme tai yra tapačios sąvokos.

Aiškiai parašyta, kad dievas paaukojo Jėzų Tėvui, t.y., sau pačiam. Jei būtų norėta parašyti kažką kita tai būtų parašyta kažkas kita. Tai yra auka sau pačiam kad apsaugoti žmones nuo savo paties pykčio.

Tai aišku, kad užgautos. Manau, kad Tu irgi užsigautum, jei Tavo vaikai nueitų šunkeliais, užuot dirbę gerus darbus, kaip Tu juos mokei, kai buvo dar maži.

Aš tikrai nesu toks išpuikęs, kad iš vaikų reikalaučiau mane garbinti ar statyti man vienam stabus. Ir tikrai nežudyčau už visokias ten smulkias nuodėmes, kas dievui ST buvo gana įprasta. Nekalbu jau apie vaikus ir kūdikius. Nieko nuostabaus, kad žmonės nemėgo to brutualaus savimylos.

Ir ne Dievas nenorėjo taikytis su žmonėmis (kitaip, kam Jam reikėjo siųsti savo Sūnų (aka atpirkimo ožys) pas žmones), bet žmonės su Dievu nenorėjo taikytis.

Jis savo sūnų pasiuntė pas žmones, kad gautų auką. Nes be aukos negalėjo suturėti savo stogą raunančių ambicijų. Įprastų avinėlių šį kartą nepakako. O kad žmonės nenorėjo su juo taikytis, tai aš juos pilnai suprantu.

O šitas Tavo žodynas "zodis.eu" yra kažkoks netikęs. Tik vieną amžinybės pusę apibrėžia.

Kažko nedaskaitei savo paties apibrėžime:

https://www.lietuviuzodynas.lt/zodynas/Amzinas
1. neturintis nei pradžios, nei pabaigos, laiko atžvilgiu begalinis
2. nenustojantis egzistuoti

[Augustas]

Vadinasi, Tavo protas tikrai prastai informuotas. Tad turėtum būti labai atsargus priimdamas sprendimus. Pvz., pasitarti su artimaisiais ar bent jau su Viliumi, su Svetimu, su Sejanumi.

Aš esu atsargus priimdamas sudėtingus sprendimus. O sprendimas dėl dievo buvo vienas iš lengviausių gyvenime.

Nori pasakyti, kad sprendimas dėl pasaulėžiūros buvo vienas paprasčiausių gyvenimo sprendimų?

Nemoki. T.y., nemoki suprasti, kas parašyta. Žodžius teisingai perskaitai, bet idėja, kuri išsakoma tais žodžiais, Tau, deja, nesuprantama. Todėl tai, kas parašyta, reikia išversti į Tau suprantamą kalbą. Todėl vartoju sąvoką "gėris", o ne "Tėvas", nors, be abejo, savo esme tai yra tapačios sąvokos.

Aiškiai parašyta, kad dievas paaukojo Jėzų Tėvui, t.y., sau pačiam. Jei būtų norėta parašyti kažką kita tai būtų parašyta kažkas kita. Tai yra auka sau pačiam kad apsaugoti žmones nuo savo paties pykčio.

Tokia ir buvo M.Liuterio teorija, kuri RKB yra pripažinta klaidinga. Katalikų Bažnyčioje brandžiaisiais Viduramžiais buvo kažkokia tokia labai panaši teorija apie Dievo motiną Mariją. Atseit, kad ji savo užtarimo maldomis sulaiko baudžiančią savo Sūnaus ranką, ir tokiu būdu leidžia žmonėms nenugarmėti į Pragarą. Tai kažką panašaus teigė ir M.Liuteris savo laiku, tik, aišku, ne Dievo motina buvo jo teorijos ašis, o pats Dievo Sūnus, kuris, anot M.Liuterio, savo Tėvo pyktį nukreipė į save, ir tuo būdu žmonės liko nenubausti.
Tuo tarpu RKB laikosi kitokios pozicijos, būtent tos, kad visas rūstumas ir pyktis, kurį žmonės (klaidingai) priskiria Dievui, iš tikrųjų kyla iš žmonių, o ne iš Dievo. T.y., Dievui, kurio esmė yra Gailestingumas (aka Atleidimas), ne problema atleisti žmonėms jų nuodėmes, problema yra ta, kad žmonės patikėtų tuo, jog Dievas atleidžia jiems jų nuodėmes, ir sugrįžtų pas Dievą. Čia yra pagrindinė problema.

Tai aišku, kad užgautos. Manau, kad Tu irgi užsigautum, jei Tavo vaikai nueitų šunkeliais, užuot dirbę gerus darbus, kaip Tu juos mokei, kai buvo dar maži.

Aš tikrai nesu toks išpuikęs, kad iš vaikų reikalaučiau mane garbinti ar statyti man vienam stabus. Ir tikrai nežudyčau už visokias ten smulkias nuodėmes, kas dievui ST buvo gana įprasta. Nekalbu jau apie vaikus ir kūdikius. Nieko nuostabaus, kad žmonės nemėgo to brutualaus savimylos.

Klausimas buvo tas, ar užsigautum, jei Tavo vaikai elgtųsi blogai, o ne gerai, kaip Tu juos auklėjai ir mokei elgtis, o ne tas, ar reikalautum garbinimo iš savo vaikų, ar nereikalautum.

Ir ne Dievas nenorėjo taikytis su žmonėmis (kitaip, kam Jam reikėjo siųsti savo Sūnų (aka atpirkimo ožys) pas žmones), bet žmonės su Dievu nenorėjo taikytis.

Jis savo sūnų pasiuntė pas žmones, kad gautų auką. Nes be aukos negalėjo suturėti savo stogą raunančių ambicijų. Įprastų avinėlių šį kartą nepakako. O kad žmonės nenorėjo su juo taikytis, tai aš juos pilnai suprantu.

Taigi, kas gaunasi pagal Tave (ir M.Liuterį)? Vienas dieviškasis Asmuo (aka Dievas Tėvas) aukoja kitą dieviškąjį Asmenį (aka Dievas Sūnus) sau, kad gautų ką? Valdžią žmonėms?

O šitas Tavo žodynas "zodis.eu" yra kažkoks netikęs. Tik vieną amžinybės pusę apibrėžia.

Kažko nedaskaitei savo paties apibrėžime:

https://www.lietuviuzodynas.lt/zodynas/Amzinas
1. neturintis nei pradžios, nei pabaigos, laiko atžvilgiu begalinis
2. nenustojantis egzistuoti

O ar aš teigiau, kad ta pusė, kurią pateikė Tavo žodynas, yra neteisinga? Juk ne. Aš tik sakiau, kad ten tik nepilnas apibrėžimas. Tai ką čia kritikuoji?

[Lionginas]

Nori pasakyti, kad sprendimas dėl pasaulėžiūros buvo vienas paprasčiausių gyvenimo sprendimų?

Taip, dievo ar dievų egzistavimo klausimas buvo vienas lengviausių gyvenime.

Tokia ir buvo M.Liuterio teorija, kuri RKB yra pripažinta klaidinga. Katalikų Bažnyčioje brandžiaisiais Viduramžiais buvo kažkokia tokia labai panaši teorija apie Dievo motiną Mariją. Atseit, kad ji savo užtarimo maldomis sulaiko baudžiančią savo Sūnaus ranką, ir tokiu būdu leidžia žmonėms nenugarmėti į Pragarą. Tai kažką panašaus teigė ir M.Liuteris savo laiku, tik, aišku, ne Dievo motina buvo jo teorijos ašis, o pats Dievo Sūnus, kuris, anot M.Liuterio, savo Tėvo pyktį nukreipė į save, ir tuo būdu žmonės liko nenubausti.
Tuo tarpu RKB laikosi kitokios pozicijos, būtent tos, kad visas rūstumas ir pyktis, kurį žmonės (klaidingai) priskiria Dievui, iš tikrųjų kyla iš žmonių, o ne iš Dievo. T.y., Dievui, kurio esmė yra Gailestingumas (aka Atleidimas), ne problema atleisti žmonėms jų nuodėmes, problema yra ta, kad žmonės patikėtų tuo, jog Dievas atleidžia jiems jų nuodėmes, ir sugrįžtų pas Dievą. Čia yra pagrindinė problema.

Jei toks atlaidus tai galėjo imti ir atleisti, kaip įprasta suaugusiems. Kam jam reikėjo kažkokios aukos? O kad reikėjo, tai ne M. Liuteris rašo, o RKB katekizmas.

O kad žmonės patikėtų, kad dievas nepyksta, tai gal vieną kartą reikėjo tiesiog nustoti grasinti ir tvanus bei mirtį siųsti? Šiaip, idėja pamąstymui.

Klausimas buvo tas, ar užsigautum, jei Tavo vaikai elgtųsi blogai, o ne gerai, kaip Tu juos auklėjai ir mokei elgtis, o ne tas, ar reikalautum garbinimo iš savo vaikų, ar nereikalautum.

Garbinimą čia būtinai reikia paminėti, nes, pasak paties dievo, jei kažkas garbina kitus dievus, tai jam kyla įniršis ir noras nušluoti žmones nuo žemės paviršiaus (Įst 6:14-15). Ką, pasak ST, ne kartą yra padaręs. Čia tikrai nėra brandaus elgesio pavyzdys, jau nekalbant apie norą draugauti.

O dėl kitų blogo elgesio pavyzdžių - taip užgautų, bet trumpam. Mane kartais mano šuniukas užgauna, kai neklauso, ypač viešai, bet pakanka 3 sekundžių, kad susigėsčiau dėl tokio užgaulumo. Dievas turbūt jau būtų mano šuniukui tvaną pasiuntęs, gal net kankinęs amžinai, kas ten žino.

Jis savo sūnų pasiuntė pas žmones, kad gautų auką. Nes be aukos negalėjo suturėti savo stogą raunančių ambicijų. Įprastų avinėlių šį kartą nepakako. O kad žmonės nenorėjo su juo taikytis, tai aš juos pilnai suprantu.

Taigi, kas gaunasi pagal Tave (ir M.Liuterį)? Vienas dieviškasis Asmuo (aka Dievas Tėvas) aukoja kitą dieviškąjį Asmenį (aka Dievas Sūnus) sau, kad gautų ką? Valdžią žmonėms?

Jam buvo reikalinga Jėzaus auka, kad būtų permaldautas. Vėlgi, skaitykime RKB katekizmą:

122. Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?

Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu.

[Augustas]

Nori pasakyti, kad sprendimas dėl pasaulėžiūros buvo vienas paprasčiausių gyvenimo sprendimų?

Taip, dievo ar dievų egzistavimo klausimas buvo vienas lengviausių gyvenime.

Gal galėtum parašyti, kokia buvo Tavo mąstymo seka? Kaip mąstei, kai priėjai prie išvados, kad Dievo nėra?

Tokia ir buvo M.Liuterio teorija, kuri RKB yra pripažinta klaidinga. Katalikų Bažnyčioje brandžiaisiais Viduramžiais buvo kažkokia tokia labai panaši teorija apie Dievo motiną Mariją. Atseit, kad ji savo užtarimo maldomis sulaiko baudžiančią savo Sūnaus ranką, ir tokiu būdu leidžia žmonėms nenugarmėti į Pragarą. Tai kažką panašaus teigė ir M.Liuteris savo laiku, tik, aišku, ne Dievo motina buvo jo teorijos ašis, o pats Dievo Sūnus, kuris, anot M.Liuterio, savo Tėvo pyktį nukreipė į save, ir tuo būdu žmonės liko nenubausti.
Tuo tarpu RKB laikosi kitokios pozicijos, būtent tos, kad visas rūstumas ir pyktis, kurį žmonės (klaidingai) priskiria Dievui, iš tikrųjų kyla iš žmonių, o ne iš Dievo. T.y., Dievui, kurio esmė yra Gailestingumas (aka Atleidimas), ne problema atleisti žmonėms jų nuodėmes, problema yra ta, kad žmonės patikėtų tuo, jog Dievas atleidžia jiems jų nuodėmes, ir sugrįžtų pas Dievą. Čia yra pagrindinė problema.

Jei toks atlaidus tai galėjo imti ir atleisti, kaip įprasta suaugusiems. Kam jam reikėjo kažkokios aukos?

Tai ir atleido, bet žmonėms to pasakymo, kad Dievas atleidžia, buvo aiškiai per mažai, nes jie vėl ir vėl sugrįždavo prie savo blogų darbų.

O kad reikėjo, tai ne M. Liuteris rašo, o RKB katekizmas.

Žmonėms išganyti reikėjo tos aukos, o ne Dievui, kad atleistų.

O kad žmonės patikėtų, kad dievas nepyksta, tai gal vieną kartą reikėjo tiesiog nustoti grasinti ir tvanus bei mirtį siųsti? Šiaip, idėja pamąstymui.

Na, perspėti, kad kažkas, kažkoks Tavo poelgis gali baigtis liūdnai, reikia. Jei tą perspėjimą supranti kaip grasinimą, tai čia Tavo problema. O kad žmogus mirtingas, tai kaip tik labai gerai. Nes jei žmogus būtų jau čia nemirtingas, tai gyventume tikrame Pragare. O dabar mirties baimė kai ką sulaiko nuo blogų darbų. Kai kas gyvena aistringai siekdamas gėrio (įtariu, kad čia ir Tavo atvejis), nes žino, kad laiko gyvenimui turi keliasdešimt metų. Ir t.t.
Žinoma, yra išimčių, nes tai žmonės, o ne robotai, todėl yra tokių žmonių, kurie gyvena darydami kiaulystes ir šunybes kitiems.

Klausimas buvo tas, ar užsigautum, jei Tavo vaikai elgtųsi blogai, o ne gerai, kaip Tu juos auklėjai ir mokei elgtis, o ne tas, ar reikalautum garbinimo iš savo vaikų, ar nereikalautum.

Garbinimą čia būtinai reikia paminėti, nes, pasak paties dievo, jei kažkas garbina kitus dievus, tai jam kyla įniršis ir noras nušluoti žmones nuo žemės paviršiaus (Įst 6:14-15). Ką, pasak ST, ne kartą yra padaręs. Čia tikrai nėra brandaus elgesio pavyzdys, jau nekalbant apie norą draugauti.

Garbinti, Lionginai, reiškia ir klausyti to, ką garbini. Jei garbini, pvz., velnią (turiu minty realų satanizmo kultą, o ne tą religijos trolinimą, kuris yra, pvz., satan.lt svetainėje), tai to velnio ir klausai. Jei garbini kokį žmogų (pvz., Rusijoje iki šiol yra J.Stalino garbintojų), tai to žmogaus ir klausai. O jei garbini kokią nors dievybę, tai tos dievybės, kurią garbini, ir klausai. Tad nematau jokių problemų Dievo reikalavime garbinti tik vieną Dievą, nes tai reiškia, kad klausyti reikia tik vieno Dievo, o ne kelių dievybių iš karto.

O dėl kitų blogo elgesio pavyzdžių - taip užgautų, bet trumpam. Mane kartais mano šuniukas užgauna, kai neklauso, ypač viešai, bet pakanka 3 sekundžių, kad susigėsčiau dėl tokio užgaulumo. Dievas turbūt jau būtų mano šuniukui tvaną pasiuntęs, gal net kankinęs amžinai, kas ten žino.

Na, matai, o dar priekaištauji, kad kažkas kitas užsigauna dėl to, kad žmogus blogai elgiasi.

Taigi, kas gaunasi pagal Tave (ir M.Liuterį)? Vienas dieviškasis Asmuo (aka Dievas Tėvas) aukoja kitą dieviškąjį Asmenį (aka Dievas Sūnus) sau, kad gautų ką? Valdžią žmonėms?

Jam buvo reikalinga Jėzaus auka, kad būtų permaldautas. Vėlgi, skaitykime RKB katekizmą:

122. Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?

Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu.

Aha, kur gi ne? Tai ar Dievas nenori bendrauti su Lionginu, ar Lionginas nenori bendrauti su Dievu?

[Lionginas]

Gal galėtum parašyti, kokia buvo Tavo mąstymo seka? Kaip mąstei, kai priėjai prie išvados, kad Dievo nėra?

Žinoma. Viskas apie dievą skambėjo kaip netiesa ir pramanas, todėl niekuo nepatikėjau.

Tai ir atleido, bet žmonėms to pasakymo, kad Dievas atleidžia, buvo aiškiai per mažai, nes jie vėl ir vėl sugrįždavo prie savo blogų darbų.

Jei čia tikrai tokia dievo žinutė, kad jis atleidžia, tai nežinau, reikėtų tikriausiai pakalbėti apie jo psichinę būklę. Tarkime, jei aš kokiam draugui padaryčiau ką blogo, o ji man atsiųstų savo pirštą su rašteliu, kad man atleidžia, ką turėčiau galvoti?

Žmonėms išganyti reikėjo tos aukos, o ne Dievui, kad atleistų.

Auka buvo skirta Tėvui permaldauti, taip rašo RKB katekizmas.

O kad žmonės patikėtų, kad dievas nepyksta, tai gal vieną kartą reikėjo tiesiog nustoti grasinti ir tvanus bei mirtį siųsti? Šiaip, idėja pamąstymui.

Na, perspėti, kad kažkas, kažkoks Tavo poelgis gali baigtis liūdnai, reikia. Jei tą perspėjimą supranti kaip grasinimą, tai čia Tavo problema.

Šiuo atveju nėra jokios skirtumo. ST dievo perpėjimai iš esmės yra grasinimai, kuriuos jis su užsidegimu išpildydavo.

Garbinti, Lionginai, reiškia ir klausyti to, ką garbini. Jei garbini, pvz., velnią (turiu minty realų satanizmo kultą, o ne tą religijos trolinimą, kuris yra, pvz., satan.lt svetainėje), tai to velnio ir klausai. Jei garbini kokį žmogų (pvz., Rusijoje iki šiol yra J.Stalino garbintojų), tai to žmogaus ir klausai. O jei garbini kokią nors dievybę, tai tos dievybės, kurią garbini, ir klausai. Tad nematau jokių problemų Dievo reikalavime garbinti tik vieną Dievą, nes tai reiškia, kad klausyti reikia tik vieno Dievo, o ne kelių dievybių iš karto.

Na dievas ne tik tokio garbinimo norėjo, jam visai patiko ir pavyzdžiui aukas gauti, derliaus dalį ar kokį ten oželį. Kodėl - nežinau, man tai atrodo kvaila ir tikrai nepatiktų

O dėl klausymo, tai dievas niekada neidavo su žmonėmis kalbėtis normaliai, pas jį buvo tik vienas metodas - ugnies ir sieros. Nieko nuostabaus, kad žmonės jo nemėgo ir viską darė savaip.

Aha, kur gi ne? Tai ar Dievas nenori bendrauti su Lionginu, ar Lionginas nenori bendrauti su Dievu?

Jei dievas norėtų su manimi pabendrauti, galėtų tą padaryti bet kada. Bet, sprendžiant iš Biblijos, kaip jis bendrauja, tai greičiausiai reikštų visokias pretenzijas ir negailėtų "perspėjimų". Tai negaliu sakyti, kad tokio pokalbio labai pageidauju, kaip nepageidaučiau pokalbių su jokiais priekabių ieškotojais