Lionginas wrote: ↑2020-12-03 14:15
Augustas wrote: ↑2020-12-03 13:47
Nori pasakyti, kad sprendimas dėl pasaulėžiūros buvo vienas paprasčiausių gyvenimo sprendimų?
Taip, dievo ar dievų egzistavimo klausimas buvo vienas lengviausių gyvenime.
Gal galėtum parašyti, kokia buvo Tavo mąstymo seka? Kaip mąstei, kai priėjai prie išvados, kad Dievo nėra?
Augustas wrote: ↑2020-12-03 13:47
Tokia ir buvo M.Liuterio teorija, kuri RKB yra pripažinta klaidinga. Katalikų Bažnyčioje brandžiaisiais Viduramžiais buvo kažkokia tokia labai panaši teorija apie Dievo motiną Mariją. Atseit, kad ji savo užtarimo maldomis sulaiko baudžiančią savo Sūnaus ranką, ir tokiu būdu leidžia žmonėms nenugarmėti į Pragarą. Tai kažką panašaus teigė ir M.Liuteris savo laiku, tik, aišku, ne Dievo motina buvo jo teorijos ašis, o pats Dievo Sūnus, kuris, anot M.Liuterio, savo Tėvo pyktį nukreipė į save, ir tuo būdu žmonės liko nenubausti.
Tuo tarpu RKB laikosi kitokios pozicijos, būtent tos, kad visas rūstumas ir pyktis, kurį žmonės (klaidingai) priskiria Dievui, iš tikrųjų kyla iš žmonių, o ne iš Dievo. T.y., Dievui, kurio esmė yra Gailestingumas (aka Atleidimas), ne problema atleisti žmonėms jų nuodėmes, problema yra ta, kad žmonės
patikėtų tuo, jog Dievas atleidžia jiems jų nuodėmes, ir sugrįžtų pas Dievą. Čia yra pagrindinė problema.
Jei toks atlaidus tai galėjo imti ir atleisti, kaip įprasta suaugusiems. Kam jam reikėjo kažkokios aukos?
Tai ir atleido, bet žmonėms to pasakymo, kad Dievas atleidžia, buvo aiškiai per mažai, nes jie vėl ir vėl sugrįždavo prie savo blogų darbų.
O kad reikėjo, tai ne M. Liuteris rašo, o RKB katekizmas.
Žmonėms išganyti reikėjo tos aukos, o ne Dievui, kad atleistų.
O kad žmonės patikėtų, kad dievas nepyksta, tai gal vieną kartą reikėjo tiesiog nustoti grasinti ir tvanus bei mirtį siųsti? Šiaip, idėja pamąstymui.
Na, perspėti, kad kažkas, kažkoks Tavo poelgis gali baigtis liūdnai, reikia. Jei tą perspėjimą supranti kaip grasinimą, tai čia Tavo problema. O kad žmogus mirtingas, tai kaip tik labai gerai. Nes jei žmogus būtų jau čia nemirtingas, tai gyventume tikrame Pragare. O dabar mirties baimė kai ką sulaiko nuo blogų darbų. Kai kas gyvena aistringai siekdamas gėrio (įtariu, kad čia ir Tavo atvejis), nes žino, kad laiko gyvenimui turi keliasdešimt metų. Ir t.t.
Žinoma, yra išimčių, nes tai žmonės, o ne robotai, todėl yra tokių žmonių, kurie gyvena darydami kiaulystes ir šunybes kitiems.
Augustas wrote: ↑2020-12-03 13:47
Klausimas buvo tas,
ar užsigautum, jei Tavo vaikai elgtųsi blogai, o ne gerai, kaip Tu juos auklėjai ir mokei elgtis, o ne tas, ar reikalautum garbinimo iš savo vaikų, ar nereikalautum.
Garbinimą čia būtinai reikia paminėti, nes, pasak paties dievo, jei kažkas garbina kitus dievus, tai jam kyla įniršis ir noras nušluoti žmones nuo žemės paviršiaus (Įst 6:14-15). Ką, pasak ST, ne kartą yra padaręs. Čia tikrai nėra brandaus elgesio pavyzdys, jau nekalbant apie norą draugauti.
Garbinti, Lionginai, reiškia ir klausyti to, ką garbini. Jei garbini, pvz., velnią (turiu minty realų satanizmo kultą, o ne tą religijos trolinimą, kuris yra, pvz., satan.lt svetainėje), tai to velnio ir klausai. Jei garbini kokį žmogų (pvz., Rusijoje iki šiol yra J.Stalino garbintojų), tai to žmogaus ir klausai. O jei garbini kokią nors dievybę, tai tos dievybės, kurią garbini, ir klausai. Tad nematau jokių problemų Dievo reikalavime garbinti tik vieną Dievą, nes tai reiškia, kad klausyti reikia tik vieno Dievo, o ne kelių dievybių iš karto.
O dėl kitų blogo elgesio pavyzdžių - taip užgautų, bet trumpam. Mane kartais mano šuniukas užgauna, kai neklauso, ypač viešai, bet pakanka 3 sekundžių, kad susigėsčiau dėl tokio užgaulumo. Dievas turbūt jau būtų mano šuniukui tvaną pasiuntęs, gal net kankinęs amžinai, kas ten žino.
Na, matai, o dar priekaištauji, kad kažkas kitas užsigauna dėl to, kad žmogus blogai elgiasi.
Augustas wrote: ↑2020-12-03 13:47
Taigi, kas gaunasi pagal Tave (ir M.Liuterį)? Vienas dieviškasis Asmuo (aka Dievas Tėvas) aukoja kitą dieviškąjį Asmenį (aka Dievas Sūnus) sau, kad gautų ką? Valdžią žmonėms?
Jam buvo reikalinga Jėzaus auka, kad būtų permaldautas. Vėlgi, skaitykime RKB katekizmą:
122. Kokie yra Kristaus aukos ant kryžiaus padariniai?
Jėzus laisvai paaukojo savo gyvybę kaip permaldavimo auką, t. y. atlygino už mūsų kaltes visišku savo meilės klusnumu iki pat mirties. Ši Dievo Sūnaus „meilė iki galo“ (Jn 13, 1) sutaikina visą žmoniją su Tėvu. Tad Kristaus Velykų auka nepakartojamai, tobulai ir galutinai atperka visus žmones ir atveria jiems bendrystę su Dievu.
Aha, kur gi ne?

Tai ar Dievas nenori bendrauti su Lionginu, ar Lionginas nenori bendrauti su Dievu?
