Prancūzai gana lengvai (didelė kiekybinė persvara) užėmė austrų įtvirtinimus prie Dego. Nu ir ką – ėmėsi iš peties švęsti pergalę, o Masena nujojo pas kažkokią gražuolę kitame kaime. Kitaip tariant – kaip kas išmanė, taip marodieriavo... Pagrinde čiupo tai, kas geriama ir valgoma. Tuo tarpu link Dego pagal orderį - kaip vokiečiams ir priklauso - judėjo austrų pastiprinimas, 4 000. Jie girdėjo mūšio garsus, vietiniai sakė, kad ten jau prancūzai, o tie – „Ja, ja, viską žinom, pas mus orderis. Ja, ja, ordnungas viską žino“. O raštiškas įsakymas buvo valanduotas biškį po 24:00 (turėjo būt „iki“), ir tekste figūravo „rytoj“, taigi pastiprinimas judėjo net labai tvarkingai. Kroatų batalionas, > 1 000 (pietinių slavų austrų kariuomenėje buvo dx), „rytoj“ paryčiais paprasčiausiai įėjo į Dego, pamatė su buteliu v obnimku miegančius postuose karius, apskritai visi prancūzai kur atgulė, ten knarkė, iš aprangos vyravo apatiniai, kai kur ir tų nebuvo, nu vienas kitas protarpiais dar bandė užplėšt ką nors revoliucinio, bet po kelių indėniškų klyktelėjimų vėl atsijungdavo. O ginklus visi buvo kažkur užmiršę... Kroatai ėmėsi..., ir redutas akimirksiu grįžo austrams su viskuom, kas buvo. Vienais apatiniais (kai kas pasakojo, kad moteriškais) raitas atlėkė Masena, davė pyzduliai karišku žargonu, bet nieko nesušaudė, nes pats išrodė negeneroliškai, o ir savijauta buvo x... Kariai atrodė ir jautėsi ne ką geriau, bet visi kaip vienas mušėsi į krūtinę, šaukė, kad va darbar tai tikrai!!! Ir prasidėjo antras reduto šturmas. Ir mūšis buvo atkaklus ir kruvinas, atakos ėjo viena po kitos, bet austrai didvyriškai gynėsi. Prancūzų pergalę lėmė trečias 8 semibrigados (pulko) forsuotas maršas kalnais. Šis Ožero divizijos pulkas buvo keliolika km. į vakarus, ir išvakarėse gavo įsakymą forsuotai marširuot į Dego, kad padėt „pirmam“ šturmui. Kai atmarširavo, redutas jau buvo prancūzų rankose. Tada įsakymas atgal, ir per naktį kalnais grįžo atgal, tiksliau - nuėjo apie 8km. ir nuėjo miegot. O ryte įsakymas vėl forsuotu maršu į Dego. Ir ką – pusiaubrigada pasirodė prie reduto pačiame mūšio įkarštyje, iš eigos atakavo austrus iš flango, ir austrai buvo sutriuškinti, iš 4 000 ištrūko apie 1 500.
8 semibrigada yra dar vienas pavyzdys, kokia „demoralizuota“ buvo Italijos armija. Apie vadus net nesinori kalbėt – duoda įsakymus marširuot pirmyn-atgal, patys marširuoja kartu su kariais per kalnus, vėliau veda karius į ataką ir tt.. Aišku, kad š... verti, bet kariai jų kažkodėl klauso. O tai jau netvarka. Tos 8–sios pusbrigados atakai vadovavo štabo viršininkas pulkininkas Laniusas – ropštėsi į kalną šturmuojančios kolonos priekyje, iškėlęs ant kardo kepurę (tokia mada tapo įprasta Italijoje), kiti pulko karininkai iš paskos, o kariai paskui juos ėjo į durtuvų ataką kaip pasiutę. Tai tik vienas iš dešimčių Italijos kampanijos pavyzdžių. Taigi N net labai nuskilo ir su vadais, ir su kariais - Italijos armija buvo puiki.
Paraleliai prancūzai stūmė į vakarus Pjemonto kariuomenę. Ten, jau Pjemonte, buvo miestelis SanMikelė. Seriurje divizija jį lengvai užėmė, ir vėl kaip Dego – pergalę atšvęst tai reikia. Kaime užstrigo šveicarų pulko kelios kuopos, kurios pasislėpė po lapais vietos vaistininko sode/darže. Po valandos kitos iškišo nosį – ogi gatve šlaistosi prisisiurbę prancūzai ir rėkalioja nei šį, nei tą. Šveicarai kartu su kontratakuojančiais pjemontiečiais kad joblino..., ir kaime prancūzų neliko. Po incidento N laiške tėviškai ramino S - „Brangus generole, nesikrimskit dėl šio menko nesusipratimo - ateityje Jūsų laukia didžios pergalės... ir tt“. N 26m., S 52 m., S karininkas, o N dar nėra ant svieto. Ir S divizija toliau ėjo kaip peilis per sviestą – netrukus kaimas vėl prancūzų rankose, o lemiamajame mūšyje prie Mondovi generolas vedė į durtuvų ataką centrinę divizijos koloną, su adjutantais žygiuodamas 10 žingsnių priekyje. Po pergalės Pjemontas paprašė taikos. Mūšyje prie Mondovi žuvo pramušgalvis 52-metis kavalerijos generolas Senželis (Sengel – iš Elzaso, vokietis) kuris buvo trumparegis, bet į atsargą jo niekaip neišėjo išgrūst, spardėsi visom keturiom. Kai kas teigia, kad jo pavardę su dar keliomis N ištarė mirdamas. Skamba gražiai, bet abejoju - tų „paskutinių žodžių“ dx ir dar biškį. Ieškojau iliustracijų, bet radau tik vieną, kur Senželis be galvos, bent aš jos nematau. Pasitikslinau – buvo sužeistas kulkų ir kardo, amputuotas ir greitai mirė. Prieš mirdamas N pasiuntė nx.
Aišku, kad Dego ir SanMikelės incidentų N nepraleido pro akis – kelios dešimtys marodierių buvo sušaudyta, ir šia prasme visi tolesni kreipimaisi į armiją buvo itin griežti. N – „Aš nepakęsiu, kad niekšai ant mūsų laurų drabstytų purvą“. Drausmė tapo patenkinama, bet įvairių šlykštybių be abejo pasitaikydavo. Kare tai nešvengiama.
Nuo atvykimo į Italijos armiją ir kampanijos pradžioje N daugiau vadovavo netiesiogiai – įsakymus generolams nešiojo adjutantai, atgal ėjo vadų raportai. Pasak Klauzevico, Pjemonto sutriuškinimo operacijai N vadovavo strategiškai, o taktinius klausimus išsprendė vadai. Suprantama, kad tuose kalnuose chrien visur sudalyvausi, mūšiai tai šen, tai ten ir tt. – „6 pergalės per 6 dienas“ ir pan. Iš kitos pusės, N puikiai suprato, kad patyrę koviniai generolai, tokie kaip Masena, Ožero, Lagarpas (apie 40m.), Seriurje (52m.), kt., mūšio įkarštyje galėjo armijos vadą pasiųst nx. Trumpai tariant, N vadovavo „visaip“, ir jokių generoliškų ekscesų niekados nepasitaikė. N valia ir charizma nekelia nė menkiausios abejonės, todėl ir nepasitaikė.
Stendalis tais laikais (berods?) trynėsi Italijoje, parašė „Parmos vienuolyną“ – skaičiau, bet apie N nieko nepamenu, apskritai nieko neatsimenu, manau, kad karas tebuvo fonas meilės istorijai. Literatūriški, bet faini 2 „kariniai“ Stendalio pastebėjimai. 1. Po to, kai N kariuomenė įžengė į Milaną, Lombardijos sostinę, beveik savaitę vyko linksmybės, visi šoko, dainavo ir tt., ir pan., bet „vėliau gerieji milaniečiai suprato, kad armija mieste yra didelis blogis“ (absoliučiai taikli pastaba). Nu ir 2 epizodas apie batus – šaunus jaunas kapitonas buvo pakviestas į balių pas Milano gražuolę, kažkokią grafienę. Viskas ok, bet kapitonas neturėjo batų, tik padus, kuriuos adjutantas jam kažkaip pririšdavo. Baliaus proga pririšo gražiausiai kaip mokėjo (banteliai ir kt. xiernia), kapitonas atvyko i balių, greit sėdo už stalo ir sėsdamas vikriai įkišo patarnautojui į kišenę 5 frankus, viską, ką turėjo. Įkišo todėl, kad padavėjo ar liokajaus (nežinau kaip jie vadinosi) veidas išliko absoliučiai mandagiai šaltas ar atvirkščiai - priraišiotų padų kaip tikras profas jis „nepastebėjo“. Už stalo kapitonas jautėsi saugus ir greitai apie savo „batus“ užmiršo – greičiausiai baliuje ir po jo daug įdomaus nutiko. Skaitysiu „Parmos vienuolyną“ per naują.
Anais laikais netektys maršo metu buvo didesnės, nei netektys mūšyje, aišku, ne užmušti, nors kalnuose žuvusių tikrai pasitaikydavo, o susižeidę, susilaužę, atsilikę ir pan., didesnė dalis vėliau vėl rikiuotėje. Daug pergalių N pasiekė būtent dėl neįtikėtino dalinių judrumo tiek kalnuose, tiek lygumoje, o netektys mūšiuose (užmušti, sužeisti, nelaisvė) kaip taisyklė buvo mažesnės nei austrų. Suprantama, kai pergalė, tai normalu, bet reik turėt omeny ir maršų netektis – daugybę kartų po forsuoto maršo prancūzai iš eigos atakuodavo priešą, ir tai lemdavo pergales. Abejoju, ar buvo skaičiuojamos maršų netektys, nors ką gali žinot. Chrestomatinis ir visom prasmėm iliustratyvus yra vėlesnis Morengo – Deze gavo įsakymą su divizija žygiuot kažkur kitur, bet nuo ryto ausyse mūšio garsai, ir po kiek laiko jaunas, bet patyręs vadas suvokė, kad kažkas ne taip. Deze spjovė į įsakymą, apsisuko ir divizija forsuotu maršu nuskubėjo į Morengo, iš eigos atakavo pergalę jau švenčiančius austrus, ir N laimėjo įspūdingą pergalę. Atakos metu Deze žuvo, ir N verkė prie žuvusio draugo. Čia ne išmislas.
O batai... Basam per kalnus laipiot lengviau - ne taip slysta kojos, bet visi kiti variantai teisėti ir svarstytini.
Dabar bus iliustracijos - planuoju min 5 postus, nes kitaip nemoku. Nieko blatno nebus, bet norėčiau vieną kitą komentarą kyštelt. O iliustracijos... Jos tiesiog iš tos epochos.
