Ožys wrote:Prieštarauju, bet tik jeigu žodį "kalba" vartoji griežtai tiesiogine siaurąja prasme.
Nežinau kokios yra „kalbos“ siaurosios ar plačiosios prasmės, bet kalba vadinu ženklų sistemą, kuri skirta atvaizduoti abstraktų pasaulio modelį. Žodyną, kur kiekvienas bendrinis daiktavardis, veiksmažodžio bendratis ar būdvardis reiškia atsietą nuo būties daiktų grupę, veiksmą/dėsnį ar daikto savybę (pagal tas savybes daiktus ir sugrupuojam į klases/sąvokas). Siauroji kalbos prasmė gal yra valdymas ar bendravimas (informacijos perdavimas) – bet tai iš tikro tik šalutinės kalbos funkcijos.
išjungti visą laiką "birbiantį" lingvistinį mąstymą galima (ir kaikuriais atvejais labai naudinga) ir sąmonė, kaip tokia, išlieka - nuoseklus lingvistinis dialogas nėra vienintelis suvokimo būdas, pavyzdžiui - galima apie tą patį mąstyti "tyliai"-erdviškai/vizualiai.
Tai tu man kaip dailininkas dailininkui ir pasakyk – tie vaizdiniai yra kas – konkretybės, „čia ir dabar“, „matau bet negalvoju apie tai“, ar vis dėlto tai yra atitrauktos nuo realybės abstrakčios sąvokos? Vat matau mintyse šuns paveiksliuką – kas jis yra – mano konkretus vilkšunis Tuzikas, ar „šuo“ apskritai kaip daiktų klasė? Jeigu tai abstrakcija – tai tie vaizdiniai irgi yra ta pati kalba, tik išreikšta kitais fiziniais ženklais. Pavyzdžiui, meno kūrinys nuo kičo, man atrodo, irgi skiriasi būtent tuo, ar jis vaizduoja kažkokį abstraktų reiškinį, dėsnį, ar niekam neįdomią konkretybę be jokios gilesnės prasmės.
Marius Urbelis wrote:išardyk automobilį padaryk motociklą ir dar kažką iš atliekamų gabalų, po to pabandyk susieti tų dalykų detales į vieną sistemą
Na tai aš maždaug apie tą patį. Tai, kas detalių rinkinį padaro automobiliu ar motociklu ir yra to automobilio ar motociklo softas. Jeigu iš automobilio detalių (materijos) padarai motociklą, tai „sąmonė“ pasikeičia – materija ta pati, o forma jau kita. Tikrai čia kažkas susiję su didelėm sistemom – iš arčiau pažiūrėjus – paprasčiausias molekulių kratinys, bet kai tų molekulių pakankamai daug, pradeda veikti kažkokie makro dėsniai, tos molekulės susigrupuoja į daiktus, daiktai į grupes ir t.t. Kaip kokie kristalai ar fraktalai. Intelekto atsiradimas irgi, matyt, vienas iš tokių didelių sistemų dėsnių – kai neuronų tinkle neuronų skaičius pasiekia kokią tai kritinę masę, jis pradeda save suvokti. Ar kas nors panašaus.
jei manyčiau, kad žinau pakankamai įvertinčiau 0 tikimybe, nes nežinau kur jis galėtų susikurti. O remdamasis tuo, kad mažai te žinau, tai manyčiau, kad šis vertinimas būtų loginė klaida pavadinimu - "Sudėtinis klausimas" ir verčiau patylėčiau ir pasakyčiau, kad dar ne laikas apie tai spręsti.
Kai apie tikimybės aplinkybes negalim nieko pasakyt, tada ji ne nulis, o neapibrėžta. Bet kažką tai juk jau žinom – gyvenam kažkokiam tai pasaulyje su kažkokia tai logika, tam pasaulyje egzistuoja gyvybė ir mąstymas... Imtis gal ir mažoka, bet tikrai netuščia – 1 yra begalybę kartų daugiau už 0. O su loginėm klaidom ir pačia logika irgi galima paišdykauti – kas pasakė, kad mums įprasta logika yra vienintelė tokia ir kad negalėtų egzistuoti pasauliai su kitokiom logikom? Pavyzdžiui, kur A ∩ Ā ≠ Ø, t.y., balutės neatitinka savo duobučių. Arba su komutatyvia implikacijos operacija: ne tik „Rainis yra katė, todėl turi uodegą“, bet ir „Rainis turi uodegą, todėl yra katė“. T.y., daiktų grupių savybių komplektai būtų unikalūs, grupės būtų izoliuotos ir nesikertančios, nebūtų bendrų kelioms grupėms savybių.
Labai gražiai suformulavai mintį.
