Skeptikų / skeptikių forumas

Mokslo filosofijoje labai paplitęs dalykas yra fact/value atskirtis. Faktas suprantamas kaip objektyvus, o vertybės kaip subjektyvūs sapaliojimai. Toks Hilary Putnam pastebėjo, kad kažkas čia ne taip. Dažnai tarp pozityvistų ir mokslininkų sklando toks įsitikinimas, kad normatyvinės taisyklės - moralė/etika nėra objektyviu dalyku ir yra tiesiog subjektyvia emocine būsena, ar dar kažkokia iracionalia nesąmone.

Minėtasis filosofas savo argumentą prieš šią dichotomiją formuluoja taip:

Pačiame moksle egzistuoja normatyvinės taisyklės, normos - be kurių faktų egzistavimas būtų neįmanomas. Tai reiškia, kad tam tikros tyrimų ir elgesio taisyklės yra vertinamos kaip geresnės nei kitos ir jų pagalba formuluojami patys taip vadinami faktai. Prieš fakto egzistavimą visada egzistuoja kažkokios metodologijos, kurių pagalba mes galime jį atrasti. Priklausomai nuo metodologijos skirsis ir faktai. Iš to žinome, kad faktai ir išankstinės normatyvinės prielaidos sąveikauja ir negali egzistuoti atskirai. Objektyvi realybė gali sau egzistuoti nepriklausomai nuo mūsų pojūčių, bet tam tikros koncepcijos ir pažinimo supratimas turi savų problemų.

Juk pati tiesa, ar faktas turi būti vertinama kaip kažkas geresnio, nei melas ir fantazijos. Taip išeina, kad visas mokslo procesas remiasi ne tik normatyvinėmis elgesio taisyklėmis, bet ir pačių išvadų vertinimu. Jau pats Karlas Popperis aiškino, kad mokslui egzistuoti reikalinga atvira visuomenė ir jam palanki politinė aplinka.

Plačiau:

A Summary Critique of The Fact/Value Dichotomy
Robert A. Harris
http://www.virtualsalt.com/int/factvalue.pdf

Manau, kad tai labai smarkiai pakeičia mūsų įsivaizdavimą apie koncepcines schemas, bei jų binarinę logiką.

Tiesa pasakius sutinku su dauguma pateiktų minčių. tik nesutinku dėl dichtomijos egsistavimo. Mano galva sistema veikia visiškai tvarkingai. Gaunant informaciją reikalinga verifikacija. Kai gaunama (ir nustatoma kad) viena kitai prieštaraujanti informacija kažkas turi būti atmesta arba rasti patikslinimai leidžiantys veikti visiems atvejams.

Tiesa, čia jau mano asmeninis nepagrystas požiūris, svarbi yra ne tiek vertė, o informacijos patikimumas arba tikrumas. Tikslios ir teisingos informacijos turėjimas padidina veiklos pasisekimo tikimybę ir jei kalbėti absoliutais jei turėtum absoliučiai visą informaciją (brain meltdown notwithstanding) veiklos nepasisekimo tikimybė labiauisiai priklausytų nuo tikslo, o ne nuo veiklos trukdžių ir nestabilumų. Praktiškai kažkas nepavyktų jei sąmoningai pasirinktum nesėkmės kelią.

Tad paprastumo dėlei palyginkime religinę dogmą su moksliniu metodu:
Faktai religijos atveju yra dogmos verifikuota informacija.
Faktai mokslo atveju yra metodo verifikuota informacija.

Abejais atvejais egzistuoja abejonės elementas (dogmos interpretacijos, metodikų paieškos ir tobulinimai), na bet čia tik tarp kitko.

Praktiškai abi "mokyklos" su neverifikuota informacija elgiasi vienodai: ją atmeta, kol nepakinta verifikacijos metodai kurie leidžia ją priimti.

Tad jūsų minėta dichtomija man rodosi tik kaip "kova prieš kitatikius" vienos "mokyklos" rėmuose.

Viskas matyt kad taip. Šiaip jau ne tik kad moksliniai metodai yra subjektyvi dogma, bet ir apskritai bet kokie faktai sąmonę pasiekia tik pro kalbos – irgi subjektyvaus aparato – filtrą. Tik kad tas subjektyvumas nėra jau toks subjektyvus. Moksliniai metodai, kaip Aivaras sako, patikrinami grįžtamuoju ryšiu – praktiškai tikrinant išsigrynina metodas, duodantis mažiausiai nesėkmių. O subjektyvi kalba atsiranda objektyvaus evoliucinio pasaulio stebėjimo proceso būdu.

aivaras wrote:Tad jūsų minėta dichtomija man rodosi tik kaip "kova prieš kitatikius" vienos "mokyklos" rėmuose.

Realiai kalbant, tai šita dichotomija tarnavo kaip pozityvistų įrankis kovoje prieš religiją, etiką ir estetiką - nurašant viską į nesąmonių šiukšlyną... Tokiu būdu buvo žudomas bet koks diskursas, kuriame buvo kažkokia metafizinė idėja, kažkas neaiškaus ir dviprasmiško ir tt. Visa kalba pagal teoriją turėjo būti griežtai matematinė-empirinė-loginė ir dar gal paremta fizikos mokslu.

Vėliau buvo pastebėta, kad taikyti tokius standartus visam viešam diskursui nėra labai praktiška. Egzistuoja daug komunikavimo būdų, daug skirtingų kalbos žaidimų ir jie visi gali puikiausiai atspindėti kažkokius faktus, arba bent jau būti naudojami kaip daugiau socialinis instrumentas, ką Vitgenšteinas vadino "gyvenimo praktika", ar "gyvenimo būdu". Kalba yra gyvenimo būdas kažkokia prasme, o ne tik kažkas ką naudojame moksliniuose straipsniuose, kai pasakojame apie mokslinius eksperimentus...

Man artimesnis Karlo Popperio ir Richardo Rorty požiūris į mokslą kaip į kažką be pabaigos, mokslas kaip begalinis procesas - pirmiausia skirtas mūsų gerbūviui gerinti, praktiniams tikslams pasiekti.

Aš nematau reikalo žudyt diskursą vien todėl, kad jis formaliai negali būti verifikuotas, ar falsikabilus čia aš jau nesutinku nei su pozityvistais, nei su Popperiu (iki kažkokio lygio, nes jis labai neaiškus šia tema). Net apie religiją galima kalbėti, bet gal ne taip rimtai ir žiūrėti o ką ji mums duoda realiai? Čia jau sunkus klausimas. Žmonės tiki ir tikės ontologiškai nelabai pagrįstomis idėjomis: Dievais, Tautomis, Žmogiška prigimtimi, visokiomis dvasiomis... Reikia pripažinti, toks jau tas mūsų mąstymas, nieko nepadarysi. O gal?

Transgresija wrote: O gal?

Net nežinau.

bet tam tikros koncepcijos ir pažinimo supratimas turi savų problemų.