Kaip manot, jei aš visa gyvenima buvau patenkintas tuo kaip gyvenau, kaip elgiausi ir prieš mirdamas "peržvelgęs" savo gyvenima nuo pat gimimo iki paskutiniosios esu juo pilnai patenkintas. Ar galima sakyti, kad gyvenimą nugyvenau prasmingai?
Ir aplamai, apie kaip nugyventą gyvenimą jūs galėtumėt pasakyt, kad jis nugyventas prasmingai?
Gyvenimo prasmė
Na, pilnai patenkintas greičiausiai nebūsi. Bet manau kad taip: jei džiaugiesi, kad teko proga šiek tiek pabūti gyvam, tuomet nugyvenai prasmingai. Bent jau aš greičiausiai jausčiau, kad tai buvo prasminga.NIL wrote:Kaip manot, jei aš visa gyvenima buvau patenkintas tuo kaip gyvenau, kaip elgiausi ir prieš mirdamas "peržvelgęs" savo gyvenima nuo pat gimimo iki paskutiniosios esu juo pilnai patenkintas. Ar galima sakyti, kad gyvenimą nugyvenau prasmingai?
Labai sunku pasakyt. Matai, žmogus visuomet nori jaustis esąs reikalingas, kitaip jis greičiausiai nekeltų tokių klausimų kaip "kodėl aš čia", ir apskritai apie jokią prasmę nekalbėtų. Todėl manau, kad jeigu jis žinos, kad jis buvo kažkam reikalingas, kad kažkam rūpėjo, ar kad kažkas tiesiog džiaugėsi jį pažinodamas, tuomet savo gyvenimą jis galėtų pavadinti prasmingu.NIL wrote:Ir aplamai, apie kaip nugyventą gyvenimą jūs galėtumėt pasakyt, kad jis nugyventas prasmingai?
Gera tema. Gyvenimo prasme yra paciame gyvenime. O tikslas, pasiekti tai, ka galima pasiekti per mums suvokiama gyvenimo prasme. Pvz man - tikslas - nusvitimas, o gyvenimo prasme, vien galimybe tai pasiekti. Svarbiausia tai, kad gyvenimas turi prasme, kitaip niekas neegzistuotu.
Nesuku galvos, prasmingai ar ne. Galvočiau tik, ar nugyvenau maloniai, ar ne. Greičiausiai nuspresiu, kad maloniai 
Prasmingai, neprasmingai... koks skitoomas. Va, kad ir tokis pavz.:
Kokia prasme dievui buvo kurti pasauli, jei savo kurinius jis po to teis?
Nulipdziau as tarkim koki balvona. Sh.. gavosi. Neatitiko mano, kaip kurejo, noru, tai man dabar amzinoms kancioms ji pasmerkti?
Kur prasme viso to?
Todel Nomad teisingai parase - svarbiausiai - maloniai, o po to suprasi, kad malonumas, galbut, ir buvo ta sermegine gyvenimo prasme
Kokia prasme dievui buvo kurti pasauli, jei savo kurinius jis po to teis?
Nulipdziau as tarkim koki balvona. Sh.. gavosi. Neatitiko mano, kaip kurejo, noru, tai man dabar amzinoms kancioms ji pasmerkti?
Kur prasme viso to?Todel Nomad teisingai parase - svarbiausiai - maloniai, o po to suprasi, kad malonumas, galbut, ir buvo ta sermegine gyvenimo prasme
Galima, jei tikrai jautiesi ji visiskai "isnaudojes" tiek, kiek leido galimybes.NIL wrote: Kaip manot, jei aš visa gyvenima buvau patenkintas tuo kaip gyvenau, kaip elgiausi ir prieš mirdamas "peržvelgęs" savo gyvenima nuo pat gimimo iki paskutiniosios esu juo pilnai patenkintas. Ar galima sakyti, kad gyvenimą nugyvenau prasmingai?
Pats zmogas nusprendzia prasmingai jis nugyveno gyvenima ar ne.
O iš kur tai žinoti? Visada bus tokių dalykų, kuriuos galėjai padaryti, bet nepadarei. Tokių pojūčių, kuriuos galėjai patirti, bet nepatyrei. Nekalbu apie kažką sunkaus, kad ir elementarūs: aš, pavyzdžiui, ik šiol nesu valgęs šviežios figos. Arba dar nepažiūrėjau "American history X" nors kompe turiu jau bevei pusę metų. Prieš mirtį tokių dalykų galėsi priskaičiuot tūkstančiais. Taip išeina, gyvenimas buvo nepilnavertis?Galima, jei tikrai jautiesi ji visiskai "isnaudojes" tiek, kiek leido galimybes.
Ta prasme, kad už jį nieks kitas nusprest negali - teisybė. Tačiau aš esu linkęs eit dar toliau ir atsisakyti vertinti gyvenimą iš prasmės pozicijų. Gyvenimas davė malonumo arba nePats zmogas nusprendzia prasmingai jis nugyveno gyvenima ar ne.
Jei mirčiau dabar, esu 100% tikras, kad galėčiau pasakyti: gyvenimas yra gražus ir aš jį nugyvenau maloniai. Nieko daugiau man iš gyvenimo ir nereikia Tai reikia vertint tai ka jau padarei. Atmest reikia visas buvusias galimybes, kuriomis galejai pasinaudot, o nepasinaudojai. Nepadariau kazko, ka galejau....nu ir pofig,kas padaryta tas, geriau ivertint visa ka isnaudojai.O iš kur tai žinoti? Visada bus tokių dalykų, kuriuos galėjai padaryti, bet nepadarei. Tokių pojūčių, kuriuos galėjai patirti, bet nepatyrei. Nekalbu apie kažką sunkaus, kad ir elementarūs: aš, pavyzdžiui, ik šiol nesu valgęs šviežios figos. Arba dar nepažiūrėjau "American history X" nors kompe turiu jau bevei pusę metų. Prieš mirtį tokių dalykų galėsi priskaičiuot tūkstančiais. Taip išeina, gyvenimas buvo nepilnavertis?
Tiesa, sutinku, kad dalykai kuriu nepadarei, o galejai, gali nuvesti i nevilti ir taip galvot, kad neprasmingai nugyventas gyvenimas.
Galiausiai pats zmogas ir nuspres.
Bet tokių dalykų yra galybė. Tiesiog visada tenka atsisakyti to, ko nori, dėl to, ko nori labiau - arba dėl to, kas tuo metu būna "labiau po ranka".Atmest reikia visas buvusias galimybes, kuriomis galejai pasinaudot, o nepasinaudojai.
Kam apskritai galvot apie tą prasmę, aš nesuprantu.Tiesa, sutinku, kad dalykai kuriu nepadarei, o galejai, gali nuvesti i nevilti ir taip galvot, kad neprasmingai nugyventas gyvenimas.
Prasmingumas neegzistuoja pats savaime. Kažkas prasminga gali būti tik kažkieno kito atžvilgiu. Tu sakai, kad žmogus pats sprendžia, kiek jam tai buvo prasminga. Tačiau jei jis galiausiai numiršta - jokios prasmės iš gyvenimo jam nebėra. Prasmingumą gali įvertinti tik tuo metu gyvi esantys, pavyzdžiui, vaikai, kuriuos jis išaugino.
Prisiminiau geriausią ir teisingiausią iš religijų - bokononizmą 
Bokonon wrote: In the beginning, God created the earth, and he looked upon it in His cosmic loneliness.
And God said, "Let Us make living creatures out of mud, so the mud can see what We have done." And God created every living creature that now moveth, and one was man. Mud as man alone could speak. God leaned close as mud as man sat up, looked around, and spoke. Man blinked. "What is the purpose of all this?" he asked politely.
"Everything must have a purpose?" asked God.
"Certainly," said man.
"Then I leave it to you to think of one for all this," said God.
And He went away.
Todel ir geriau vertint tai, ka emei. Kam matuot alternatyvas,kurios beje buvo maziau norimos, nei tai, ka paemei? :!:Nomad wrote: Bet tokių dalykų yra galybė. Tiesiog visada tenka atsisakyti to, ko nori, dėl to, ko nori labiau - arba dėl to, kas tuo metu būna "labiau po ranka".
.
As ir nesuprantu. Bet kazkodel galvojasi.Nomad wrote: Kam apskritai galvot apie tą prasmę, aš nesuprantu.
Niex neturi sprest uz mane apie mano gyvenimo prasminguma.Nomad wrote: Prasmingumas neegzistuoja pats savaime. Kažkas prasminga gali būti tik kažkieno kito atžvilgiu. Tu sakai, kad žmogus pats sprendžia, kiek jam tai buvo prasminga. Tačiau jei jis galiausiai numiršta - jokios prasmės iš gyvenimo jam nebėra. Prasmingumą gali įvertinti tik tuo metu gyvi esantys, pavyzdžiui, vaikai, kuriuos jis išaugino.
Pats savo gyvenimo verte zmogus geriau zino nei kiti, todel palikim teise jam sprest apie savo gyvenima. Aisku, kiti vis tiek ji vertins.Nu ka padarysi.
Tai kaip tu įvertinsi, jei su niekuo nepalyginsi?Todel ir geriau vertint tai, ka emei. Kam matuot alternatyvas,kurios beje buvo maziau norimos, nei tai, ka paemei?
Kodėl?Niex neturi sprest uz mane apie mano gyvenimo prasminguma.
Kodėl? Iš kur?Pats savo gyvenimo verte zmogus geriau zino nei kiti,
Lyginti gal ir reikia, bet nesuprantu, kam gailetis, kad kazkada kazko nepasirinkai.Buvo laikas , buvo sprendimas, ka gavai ta ir vertini.Nomad wrote: Tai kaip tu įvertinsi, jei su niekuo nepalyginsi?
Isivaizduokim. As ( nu ne as, kas nors kitas pvz)senai senai turejau galimybe nuskrist i Italija arba Prancuzija. Nuskridau i Italija, nes tuo metu man ji buvo arciau sirdis. Bet per gyvenima neteko pamatyti Eifelio boxto. Negi man pries mirti gailetis, kad nepasirinkau meiles miesto, nors ir pamaciau Kolizieju?
O kodel kazkas kitas turetu apie MANO GYVENIMA sprest? As uz ji buvau atsakingas, as gyvenau, stengiausi kazka pasiekt ir padaryt ka nors gero savo rankokmis...tai bukim teisingi mano nuiomone apie mano gyvenima yra svarbiausia.Tiesa, kitu nuomone irgi svarbi, bet nesvarbiausia:VIEN is jos sprest apie mano gyvenima prasminguma ...nu..... Bet tai cia tik mano poziuris. Kito gal ir kitox.Nomad wrote: Kodėl?
Tai žinoma ne, aš gi apskritai siūlau nevertint. Tačiau jei jau pats vertini, ar praleidai gyvenimą prasmingai, tai kaip žinoti - gal Paryžius buvo prasmingiau?Negi man pries mirti gailetis, kad nepasirinkau meiles miesto, nors ir pamaciau Kolizieju?
Nes tavo gyvenimas be abejo įtakojo ir kitų gyvenimus. Gal tavo mama per tave negavo daktaro laipsnio, tėvas turėjo imti papildomą darbą, kad išlaikyt pagausėjusią šeimą, vėliau žmona ištekėjo būtent už tavęs, vaikai apskritai atsirado tik tavo dėka ir užaugo tokie kokie yra iš dalies dėl tavo įtakos.O kodel kazkas kitas turetu apie MANO GYVENIMA sprest?
Tau - taip. Anyway dėl to nesiginčyjau, tik norėjau pasakyt, kad kai tu jau numiręs ar miršti - kokia begali būti gyvenimo prasmė tau pačiam? Neliks tavęs, neliks vertintojo - neliks ir jokios prasmės.tai bukim teisingi mano nuiomone apie mano gyvenima yra svarbiausia
Butent: kaip zinot. Nera zinojimo, neverta net vertint. Todel belieka klausimas: o gal ir prasmingiau buvo tas Paryzius...( nafig tokius uzdavinet)Tačiau jei jau pats vertini, ar praleidai gyvenimą prasmingai, tai kaip žinoti - gal Paryžius buvo prasmingiau?
Nope, nenuliudynai.Gyvenimo prasme abskritaj tox kaip dalykas neegzistuoja. Sorry jej ka nuliudinau, bet tajp jau yra.
Na poto kai nuvažiai tai žinoma vėlu, bet prieš važiuojant tai išsiaiškint būtų visai neprošalį. Tas pats ir su gyvenimu...maxis wrote: Butent: kaip zinot. Nera zinojimo, neverta net vertint. Todel belieka klausimas: o gal ir prasmingiau buvo tas Paryzius...( nafig tokius uzdavinet)
OK vadinasi pagaliau priėjom bendros išvados: savo gyvenimo prasmingumo įvertint negaliButent: kaip zinot. Nera zinojimo, neverta net vertint. Todel belieka klausimas: o gal ir prasmingiau buvo tas Paryzius...( nafig tokius uzdavinet)