Nesu tikras, ar vėl juokauji ar ne, bet... Pvz., aš neretai kulnuose tam tikrą nepatogumą pradedu jausti, kas su mikrobalansavimu greičiausiai mažai susiję. Aišku, galima stovint nukreipti masės dalį į pėdų priekinę dalį, bet tai ilgesniam laikui jau irgi į šiokį tokį diskomfortą (didesnį nei paprastas ėjimas ar net koks trypčiojimas vietoj) ima panašėti.Lionginas wrote: ↑2024-05-03 20:00[...]žmogus yra nestabilus minkštakūnis, kuris, norėdamas išlikti vertikalus, turi nuolat mikrobalansuoti, kas reikalauja nuolatinių pastangų, todėl vargina. Tuo tarpu ėjimas yra iš esmės griuvimas, kurio metu dalis raumenų tam tikru momentu gali visiškai atsipalaiduoti.
Keistesni klausimai
Nemanau, kad tą mikrobalansavimą tu kaip nors jauti. Bet balansuoti tenka nuolat, vien kvėpavimas keičia svorio centrą, raumenims tenka šiek tiek kompensuoti. Ir tai tenka daryti nenutrūkstamai, kas ir nuvargina.Svetimas wrote: ↑2024-05-03 20:12Pvz., aš neretai kulnuose tam tikrą nepatogumą pradedu jausti, kas su mikrobalansavimu greičiausiai mažai susiję. Aišku, galima stovint nukreipti masės dalį į pėdų priekinę dalį, bet tai ilgesniam laikui jau irgi į šiokį tokį diskomfortą (didesnį nei paprastas ėjimas ar net koks trypčiojimas vietoj) ima panašėti.Lionginas wrote: ↑2024-05-03 20:00[...]žmogus yra nestabilus minkštakūnis, kuris, norėdamas išlikti vertikalus, turi nuolat mikrobalansuoti, kas reikalauja nuolatinių pastangų, todėl vargina. Tuo tarpu ėjimas yra iš esmės griuvimas, kurio metu dalis raumenų tam tikru momentu gali visiškai atsipalaiduoti.
Be to, kaip minėjau, iš evoliucinės pusės stovėjimas naudos neduoda, todėl jis tiesiog nėra toks natūraliai efektyvus, kaip ėjimas.
Dėl kulno skausmo, tai gali būti ir kokia liga.
Atsirado 2 rankos, tokstai pranašumas.Lionginas wrote: ↑2024-05-03 20:00O taip pat ir iš evoliucinės perspektyvos, ilgas stovėjimas vietoje jokių pranašumų nesuteikia, todėl nieko keisto, kad žmogus nėra apdovanotas efektyvumu tokioje veikloje. Eiti tuo tarpu yra naudinga, galima rasti ką nors valgyti ir panašiai, todėl natūralu, kad šitokioje veikloje žmogus yra efektyvesnis ir ji jam reikalauja mažiau pastangų. Tiesiog organizmas yra prisitaikęs nuolat kontroliuojamai griūti į priekį, bet nelabai prisitaikęs stovėti vertikaliai.
- Nes kalendorių sistemos istorijoje keitėsi, todėl ne pilnai sutampa su gamtos ciklais.
- Nes kalendorius sudarinėja miestiečiai - iš kur jiems žinoti, kas ten kada žydi.
- Nes nuo to laiko pasikeitė klimatas, ir liepos žydi skirtingu metu nei seniau.
- Nes liepos mutavo ir/arba kryžminosi su invazinėmis liepomis iš tolesnių regionų.
- Nes tradicinis mėnesio pavadinimas atkeliavo iš regionų, kur liepos žydi skirtingu metu.
Pažiūrinėjau iš smalsumo ir for fun keletą straipsnių apie juoką. Kai kur išskirti skirtingi juoko tipai: joy, tickling, taunting, schadenfreude.
Pvz.:
"Dopamininiams" juokeliams bandyčiau labiau priskirti "taunting", "mocking" juoką.Differentiation of Emotions in Laughter at the Behavioral Level
[...]
In the present study, participants had to appraise 4 types of laughter sounds (joy, tickling, taunting, schadenfreude) either by classifying them according to the underlying emotion or by rating them according to different emotional dimensions.
"Serotoniniams" juokeliams - "joy" juoką.
Kokiai juokelių "kategorijai" priskirti "schadenfreude" juoką, kol kas dabar sunkiai įsivaizduoju.
Pateikinėti skirtingų juokelių pavyzdžius dabar pritingiu.
Tema man šiaip įdomi, tai welcome su savo idėjomis ar pan.
Skirtingai nei tu, giliau nepatyrinėjęs manau visumoj nepaleisiu lengvai temos apie humorą. Daug įvairių įdomių dalykų gali atrasti.
Tarkim vienas niuansas iš daugelio gan keistokai pasirodė (nors buvau anksčiau su tuo fragmentiškai kitur susidūręs). Kad filosofai labai ilgą laiką buvo dideli zanūdos humoro atžvilgiu.
Skaitinėjau vieną filosofinės pakraipos šaltinį. Tai pasirodo, anot jo, bent jau vakarų filosofijoje nuo antikos iki 20 amžiaus laikų buvo gan neigiamai ir iš aukšto žiūrima į humorą. Dėl ankstyvųjų kai kurių filosofų pirminių "įkaltų" idėjų ir fragmentiškų teorijų apie humorą ir vėliau iš dalies ir krikščionybės įtakos. Pvz.:
Tuo tarpu humoras evoliuciškai žmonėms suteikia daugiau įvairių savų privalumų. Apie ką anksčiau nemažai filosofų nematė reikalo, tingėjo ar pan. galvoti. Pvz.:Although most people value humor, philosophers have said little about it, and what they have said is largely critical. Three traditional theories of laughter and humor are examined, along with the theory that humor evolved from mock-aggressive play in apes. Understanding humor as play helps counter the traditional objections to it and reveals some of its benefits, including those it shares with philosophy itself.
5. Humor as Play, Laughter as Play Signal
[...]
Part of rationality is thinking abstractly—in a way that is not tied to one’s immediate experience and individual perspective. If at a dinner party I spill a blob of ketchup on my shirt that looks like a bullet hole, I could be locked into a Here/Now/Me/Practical mode in which I think only about myself and my soiled shirt. Or I could think about embarrassing moments like this as experienced by millions of people over the centuries. More abstract still would be to think, as the Buddha did, about how human life is full of problems.
In the lower animals, mental processing is not abstract but tied to present experience, needs, and opportunities. It is about nearby predators, food, mates, etc. When something violates their expectations, especially something involving a potential or actual loss, their typical reaction is fear, anger, disgust, or sadness. These emotions evolved in mammals and were useful for millions of years because they motivate adaptive behavior such as fighting, fleeing, avoiding noxious substances, withdrawing from activity, and avoiding similar situations in the future.
Fear, anger, disgust, and sadness are still sometimes adaptive in humans: A snarling dog scares us, for example, and we move away quickly, avoiding a nasty bite. We scream and poke the eyes of a mugger, and he runs off. But if human mental development had not gone beyond such emotions, with their Here/Now/Me/Practical focus, we would not have become rational animals. What early humans needed was a way to react to the violation of their expectations that transcended their immediate experience and their individual perspective. Humorous amusement provided that. In the humorous frame of mind, we experience, think about, or even create something that violates our understanding of how things are supposed to be. But we suspend the personal, practical concerns that lead to negative emotions, and enjoy the oddness of what is occurring. If the incongruous situation is our own failure or mistake, we view it in the way we view the failures and mistakes of other people. This perspective is more abstract, objective, and rational than an emotional perspective.