<ironija>O taip! Vaikus reikia auklėti tūkstantmečių patikrinimą atlaikiusiais ir praktiškai pasiteisinusiais tradiciniais metodais: rykšte ir pan.</ironija>Akela wrote:Visuomenė turi tokius piliečius, kokie ateina iš šeimų. Šeimos auklėjo vaikus savais metodais - paauglių nusikalstamumas buvo mažesnis. Auklėti ėmė valstybė pagal psichologijos afffftaritietų nurodymus (tiesiogiai įsikišdama į santykių šeimoje reglamentavimą) - paauglių nusikalstamumas (vėliau - atitinkamai - ir jaunų suaugusiųjų) gerokai išaugo.
Akelos stilingos šnekos šioje temoje man priminė vieną internetinį gyvenimiškos patirties "ekspertą". Tiesiog nesusilaikiau nepapastinęs didingų jo minčių (http://www.lizdas.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1057):
Skanaus.Barnis wrote:Čia yra pageidavimai. Ir greičiausiai juos rašė indėnų senės, galvodamos, kad jų 50-mečiai sūneliai - vis dar vaikeliai, kuriuos reikia mokyti gero elgesio taisyklių. Tie patys indėnai (vyrai) savo sūnums išmušdavo dantį, taip įnicijuodami juos į vyrus. Ir valgyti neduodavo. Tris dienas pralaikę duobėje vakare atsivesdavo prie laužo, ir tada visi genties vyrai ratu leisdavo peilį ir indą. Kievienas įsipjaudavo sau, ir nuleisdavo truputį kraujo į tą indą. Tai ir būdavo maistas po trijų dienų.
Ir medžioklėje gerokai pagainiodavo. Kur jau ten iki nešliurpimo ir gero tono.. Toks "vaikelis" po medžioklės rydavo, kaip žvėris. Ir nieko tai nestebino. Baikit čia su tuo geru tonu.
Šiandien jau dažnas vaikinukas nemoka į dantis kalti per tą gerą toną, kai jo paną už papų kabina...
Ten dar nėra parašyta - "pabučiuok mamytę ir ji tave leis į lauką".
O šiaip gali gautis nebloga tema apie tapimą vyru.
----------
Kartą vienas tėvas išėjo su sūnumi į medžioklę. Po kelių valandų tėvas pagavo žiurkę ir davė ją berniukui. Šis pagalvojo, kad žiurkė nieko verta ir numetė ją į krūmus.
Taip atsitiko, lad tą dieną jie nieko ir nesumedžiojo. Temstant tėvas liepė berniukui iškepti tą žiurkę ant laužo. "Aš ją numečiau į krūmus" - atsakė šis. Tada tėvas pakėlė kirvį ir taip trenkė sūnui, kad šis parkrito be jausmų ant žemės, o pats nuėjo sau.
Kokie jausmai?
----------
Šiame pasakojime yra keli planai. Pirmasis ir pats svarbiausias - kiekvienam fiziškai pajustas smūgis. Kai tėvas trenkė, visi skaitę pajuto smūgį. Kai kas net mirtiną. Įdomu, kad nurodė smūgio vietą - į galvą, nors pasakojime nepasakyta į kurią vietą trenkė tėvas ir kaip stipriai. vyrai paprastai nurodo skirtingas vietas - ten kur kažkada juos pažymėjo sunki tėvo ranka. Ir visada atsimena tą ženklą.
Pripažinkite, kad net nestiprus smūgis gali atimti jausmus - ten taip parašyta: "Krito be jausmų". Būtent atėmė jausmus, o ne gyvybę ar kitaip sužalojo. Tas berniukas iki vakaro buvo karalius. Pamenate, kaip lengvabūdiškai išmetė žiurkę? Jis nusprendė, kad ji - nieko verta. Taip elgiasi karaliai.
O vakare paprastai gavo į galvą - koks gi tu jau čia karalius? Ir ar karalius turi elgtis neapdairiai? Pasakę, kad jis gavo kirviu per galvą pasąmoningai nurodė karūnos vietą.
Smūgis reiškia, kad tėvas trenkia, o sūnus PRIIMA tą smūgį. nei kiek neabejoju, kad daugelis vyrų yra patyrę kažką panašaus. Tai yra įvedimas į nuožmų (žiurkė) ir teisingą (kirvis) vyrų pasaulį. Niekas dar nieko nesužalojo. Juk tėvas išsivedė į medžioklę, būna kad jos nenusiseka. Jis pasiruošė blogiausiam. Bet buvo atstumtas.
Tai neturi kartotis atetityje jau vien dėl paties sūnaus saugumo. Ir pamokymai - būk tu geras daugiau žiurkių į krūmus nemėtyk, nepadės. Kam reikalinga žiurkė?
O dėl vaikų, kurie bėga iš pamokų, jungiasi į gaujas, plėšikauja ir prievartauja yra aiški statistika - daugiausia tai yra berniukai, kurie neturi tėvo. Kurie auga su mama. Mama gi negali padaryti to, ką padarė tėvas. Jai gaila ir ji nera žiauri, kaip pati pasakytų. Tad tie berniukai gauna žiauraus nuožmumo pamokas gatvėse iš vyresnių draugų. Gauna viena, bet negauna kita.
Tas tėvas iš pasakojimo po kiek laiko atėjo ir pasirūpino savo sūnumi. Matyt ir maisto - koią nors šaknį atnešė. Gatvės draugai paliktų jį gulėti ir negrįžtų.
Vis dar norite, kad ne tėvas, o kažkas kitas supažindintų jį su žiauria realybe?
----------
Moteris ateina į moteriškumą per gamtos duotą skausmą ir kraują - pirmosios mėnesinės. Joms nereikia kitos moters, kad ja taptų. Ja padaro gamta.
Berniukai negali tapti vyrais patys. Juos įveda kiti vyrai. Geriausia jei tai yra tėvas. Rašiau anksčiau, kad gentyse būna visi genties vyrai.
O būna, kad ir iki brandaus amžiaus jis dar nėra patyręs vyriškumo. Taip ir lieka tokiu švelniu pūkuotuku.
Negaliu už jus spręsti. Į klausimus "kodėl" neatsakysiu.
----------
Kartą vienoje vyriškoje auditorijoje pasiūlė vyrams užsirišti raudonais raiščiais tas vietas, kur jie yra patyrę sužalojimus, gautus rizikuojant (muštynės, avarijos, sportas, rizikingas darbas).
Salė visa paraudonavo. Vyrai rišosi po kelis raiščius - galvos, rankos, pečiai... Kraupus vaizdas. Auditorija buvo ne kolonijoje ir ne kalėjime. Joje sėdėjo gerbiami vyrai.
---------
Paaiškėjo, kad tėvo smūgiai sūnui yra labai žiaurūs. Tokie žiaurūs, kad sužaloja mielą jaunuolį ant visai ir vargu ar jis atsikels.
O kokie yra motinos smūgiai tokiam jaunuoliui? "Tu su anais berniukais nežaisk - jie yra neklaužados ir išdykę", "Kaip galėjai skriausti paukščiuką?", "Tu jau per didelis, kad taip kvailiotum", "Taip elgtis nedera", "Kaip tau ne gėda?".
Tėvas smogia nepmirštamą smūgį kirviu, o motinos pastoviai gėdija ir tramdo. Ir daro tai nuosekliai ilgai, kol gėdos krikštas įsitvirtina jame.
Suaugęs jis jau pats kalba:
"Negalima eiti ir kelti skandalą dėl laiku neiškmokėto atlyginimo, matyt tam yra svarios priežastys. Aš matyt kažką ne taip padariau".
"Kaimynai triukšmauja ir neduoda man miegoti jau trečia diena - aš pakentėsiu, jiems matyt didelė šventė". Tokie vyrai yra tvirtai pakrikštyti ir jaučia gėdos jausmą visą savo gyvenimą.
Fizinės bausmės, kirčiai ir barimai - tai žaizdos. Jos užgyja ir primena tuos atvejus, kai buvo gautos. Gi smūgiai menkinantys savigarbą, nuodija pasitikėjimą savimi ir žeidžia dvasią .
----------
Pavojingiausias rifas paauglystės metu berniukams yra svilinantis mamos troškimas padėti tapti vyru. dar iki šiol gailiuosi, kad nepaiunčiau mamos dar toliau - o buvau ją pasiuntęs. Grįžo.
Tada paaugliukai, mato, kad tėvas nenumaldomai tolsta ir jei tas nesugalvoja pasiųsti savo žmonos ir su bernais imtis žygių ir gyventi kartu, šie netrukus suvokia, kad apie gyvenimą geriau išmano moterys, o vyras (jų tėvas) yra tamsuolis, tinkantis šiukšlėms nešioti ir gazonus drožti. Tad apsisprendę dėl lyties prioritetų jie netrukus apsiramina ir ima ieškoti sau žmonos, kuri pakeistų mamą. Tokios su kuria galėtų PASITARTI. Ir jos patarimą įgyvendinti.
Tada gyvenimas tampa gražus.
Jie ir toliau nedrįsta sakyti, ką galvoja, o to juk ir reikia.
: