Ką reiškia „nieko blogo“? Be to, kad clickbaitas? Neturiu omeny, kad karas yra fainas dalykas. Bet ir nesu priekvaišis pacifistas. Kartais karai yra neišvengiami, kartais reikalingi. O Viduramžiais karai buvo toks nuolatinis reiškinys, kad Kryžiaus žygiai nei kiek neišsiskyrė. Tai yra, jie stipriai išsiskyrė įvairiais aspektais, bet nebuvo taip, kad taikioje ir darnioje visuomenėje atėjus krikščionybei staiga prasidėjo kruvini karai. Karai vyko nuolat, dėl įvairiausių priežasčių, tuomet buvo vertinami labai skirtingai nei dabar, ir Bažnyčios pradėti karai šia prasme iš konteksto neišsiskyrė, Bažnyčia darė tai, ką tuo metu darė visi. Lygiai taip pat dėl karų galima smerkti „valstybę“, „valdžią“, „civilizaciją“ ir pan.
Kryžiaus karai prasidėjo taip, cituojant Vikipediją:
Jeruzalė ilgą laiką buvo krikščioniškos Romos Imperijos ir vėliau atitinkamai Bizantijos sudėtyje. Jei kyla klausimas, kaip ji atsidūrė musulmonų valdžioje, kad krikščionys užsimanė išvaduoti, mums vėl padės Vikipedija.First Crusade wrote: It was launched on 27 November 1095 by Pope Urban II with the primary goal of responding to an appeal from Byzantine Emperor Alexios I Komnenos, who requested that western volunteers come to his aid and help to repel the invading Seljuk Turks from Anatolia. An additional goal soon became the principal objective—the Christian reconquest of the sacred city of Jerusalem and the Holy Land and the freeing of the Eastern Christians from Muslim rule.
Pirmasis Kryžiaus žygis buvo gynybinis karas, apsiginti nuo Seldžiukų ir atsiimti Jeruzalę, bene svarbiausią miestą tuometinei vakarietiškai krikščioniškajai civilizacijai. Atsiimti.History of Jerusalem wrote: The city was one of the Arab Caliphate's first conquests in 638 AD; according to Arab historians of the time, the Rashidun Caliph Umar ibn al-Khattab personally went to the city to receive its submission, cleaning out and praying at the Temple Mount in the process.
Po pirmojo kryžiaus žygio Rytuose buvo įkurtos krikščioniškos karalystės. Kai musulmonai turkai nukariavo vieną jų - Edesą - buvo suorganizuotas Antrasis kryžiaus žygis jai atsiimti. Šis karas baigėsi krikščionių pralaimėjimu, tačiau pakeliui jie nuveikė dar šį tą:
Aš pasitikiu skaitytojų teksto suvokimo gebėjimais, todėl nesivarginu paryškinti esminių žodžių šiose citatose.Second Crusade wrote: The only Christian success of the Second Crusade came to a combined force of 13,000 Flemish, Frisian, Norman, English, Scottish, and German crusaders in 1147. Travelling from England, by ship, to the Holy Land, the army stopped and helped the smaller (7,000) Portuguese army in the capture of Lisbon, expelling its Moorish occupants.
Daug kitų Kryžiaus žygių taip pat buvo skirti atremti musulmonų invazijas ar atsikariauti musulmonų užimtas žemes. Rekonkista buvo Iberijos pusiasalio išvadavimas nuo musulmonų. Nikopolio ir Varnos kryžiaus žygiai buvo bandymas atremti Osmanų imperijos užkariavimus. Žinau yra nevykėlių, kurie pacifizmo vardan verčiau nuolat bėgtų ir slapstytųsi, nei kovotų už save ir sau brangius dalykus. Bet net ir šiais laikais tokie truputį vimdo, o Viduramžiais kaip minėjau buvo visai kitas kontekstas ir kitos vertybės. Jei kryžiaus žygiai būtų buvę tik tokie, aš vienareikšmiai teigčiau jog jie buvo gerai, padėkočiau Bažnyčiai, ir ištiesčiau vidurinį pirštą visiem saviplakom nevykėliam, taikantiem savo apgailėtinas pacifistines vertybes senovės istorijai. Nes jei ne šie kryžiaus žygiai, vieni pavykę labiau kiti mažiau, šiuo metu gal būt gyventume panašiai pažangioje civilizacijoje, kaip kokia dab. Saudo Arabija.
Ir nors kaltinant Bažnyčią dažniausiai būna naudojami būtent šių kryžiaus žygių pavyzdžiai, dažniausiai todėl kad kritikuotojai tik šiuos ir težino, kryžiaus žygių buvo visokių. Net ir šiuose karuose prieš musulmonus pasitaikydavo... įdomybių... kaip kad Konstantinopolio sacinimas. Karas, ypač anais laikais, retai eidavo taip sklandžiai ir vienareikšmiai, kaip norėtųsi. Net ir iš musulmonų atsiimtuose miestuose dažnai vykdao skerdynės, prievartavimai ir kt., pabrėžiu kryžiaus žygiai šiuo aspektu nebuvo nei kiek išskirtiniai iš kitų karų, bet vis gi tai buvo blogi dalykai. Dar blogiau, kad kai kurie kryžiaus žygiai buvo vidinės krikščionių tarpusavio kovos (pvz., prieš Katarus) ar tiesiog užkariavimai, pastarieji palietė ir mus - Kryžiuočių ordino nuotykiai. Bet net ir šie per daug neišsiskyrė iš tuometinio konteksto, didesniąją istorijos dalį visi visus norėjo užkariauti. Aleksandras Makedonietis užkariavo daug daugiau nei Kryžiuočių ordinas drįso pasvajoti, ir šiuo metu jis garbinamas, ne tik dėl karvedžio gabumų, bet ir Antikinės kultūros skleidimo. Bet kuriuo atveju, nesiimsiu ginti grobikiškų žygių, net jei jie turėjo kažkokių teigiamų side effectų. Tiesiog tokie žygiai nebuvo kažkoks išskirtinis Bažnyčios dalykas.
Apibendrinant, manau Kryžiaus žygiai buvo labai svarbus istorijos periodas, be kurio gal būt net neturėtume dabartinės vakarietiškos civilizacijos su visais jos pasiekimais. Kaip ir visi karai, jie turėjo daugybę... neigiamų... aspektų, kai kurie nepateisinami net tuometiniu supratimu. Bet nei jų priežastyse, nei įgyvendinime, nei rezultatuose nebuvo nieko išskirtinai blogo, kas išsiskirtų iš to periodo kaip didelis krikščionybės/bažnyčios sukeltas „blogis“. Priešingai, didelė jų dalis yra pateisinami net šiuolaikine morale, ir davė labai daug naudos Europai ir krikščioniškajai civilizacijai.
Crusades wrote: According to Jonathan Riley-Smith the Kingdom of Jerusalem was the first experiment in European colonialism creating a 'Europe Overseas' or Outremer.[78] The raising, transportation and supply of large armies led to flourishing trade between Europe and the outremer. The Italian city states of Genoa and Venice flourished, creating profitable trading colonies in the eastern Mediterranean.[105] This trade was sustained through the middle Byzantine and Ottoman eras, and the communities were often assimilated and known as Levantines or Franco-Levantines
Historians argue that western Christian and Islamic interaction around the Mediterranean sea was a significant progressive factor in the development of European civilisation and a factor in the Renaissance.[110] While Helen Nicholson argues that the increased contact between cultures the Crusades improved the perception of Islamic culture it is difficult to compare different spheres of influence.[111] The art and architecture of the Outremer clearly demonstrates intra-cultural fusion but it is difficult to track illumination of manuscripts and castle design back to their sources.[112] Textual sources are simpler and the translations made in Antioch are notable but they are considered secondary in importance to the works emanating from Iberia and the hybrid culture of Sicily. In addition Muslim libraries contained classical Greek and Roman texts which allowed Europe to rediscover pre-Christian philosophy.[113]
The crusades had a profound impact on Western civilisation: they reopened the Mediterranean to commerce and travel (enabling Genoa and Venice to flourish); consolidated the collective identity of the Latin Church under papal leadership; and were a wellspring for accounts of heroism, chivalry and piety. These tales consequently galvanised medieval romance, philosophy and literature.