Samdiniai
Posted: 2017-09-23 14:47
Samdiniai ("takes part in an armed conflict who is not a national or party to the conflict and is "motivated to take part in the hostilities by desire for private gain" - Wikipedia) šiais laikais nėra plačiai pripažįstami teisiškai.
Pvz., Austrijos, Vokietijos piliečiai už buvimą samdiniais gali prarasti pilietybę.
Ženevos konvencijos pirmas priedas (Protocol I) samdinius traktuoja kaip elementarius banditus, o ne teisėtus kombatantus kad ir kaip tai būtų lietuviškai. Blogiau nei, pvz., kariniame konflikte nedalyvaujančios šalies piliečius, kurie atvyko kovoti kaip savanoriai. Į nelaisvę patekęs samdinys nėra karo belaisvis, jis yra areštuotas banditas. Kiek suprantu, visą jo kare nuveiktą veiklą vertintų tarsi jis taikos metu ten būtų žudęs žmonės, gadinęs nuosavybę ir panašiai.
Iš kur tokia neapykanta? Ar čia visa logika yra kad jei nebūtų samdinių, kiltų mažiau karų, nes dalis pusių tiesiog neturėtų kuo kariauti? Ar yra kažkas daugiau? Gal Afrikos vadukų tarpusavio peštynės naudojant samdinius prisidėjo prie neigiamo įvaizdžio?
Nes juk kažkada tai buvo profesija kaip profesija, buvo laikai, kai didžioji besikaunančių armijų dalis buvo samdiniai, kokie nors ten iš Šveicarijos. Visi laimingi, eiliniam piliečiam nereikia atsitraukti nuo savo normalaus gyvenimo ir eit žudyti ir žūti, tą daro profesionalai savanoriai už pinigus. Ir dar net ne vietiniai, kame matau vien pliusus. Didelės nuosavos profesionalios kariuomenės išlaikymas kainuoja ne tik tiesiogiai atlyginimams ir įrangai ir treniruotėms ir t.t., bet ir tie profesionaliais kariais tapę žmonės netaps programuotojais, medikais, verslininkais ir t.t. Šalys su mažom populiacijom paprasčiausiai negali sau leisti rimtos profesionalios kariuomenės.
Taigi, kodėl samdiniai šiais laikais yra no-no?
Pvz., Austrijos, Vokietijos piliečiai už buvimą samdiniais gali prarasti pilietybę.
Ženevos konvencijos pirmas priedas (Protocol I) samdinius traktuoja kaip elementarius banditus, o ne teisėtus kombatantus kad ir kaip tai būtų lietuviškai. Blogiau nei, pvz., kariniame konflikte nedalyvaujančios šalies piliečius, kurie atvyko kovoti kaip savanoriai. Į nelaisvę patekęs samdinys nėra karo belaisvis, jis yra areštuotas banditas. Kiek suprantu, visą jo kare nuveiktą veiklą vertintų tarsi jis taikos metu ten būtų žudęs žmonės, gadinęs nuosavybę ir panašiai.
Iš kur tokia neapykanta? Ar čia visa logika yra kad jei nebūtų samdinių, kiltų mažiau karų, nes dalis pusių tiesiog neturėtų kuo kariauti? Ar yra kažkas daugiau? Gal Afrikos vadukų tarpusavio peštynės naudojant samdinius prisidėjo prie neigiamo įvaizdžio?
Nes juk kažkada tai buvo profesija kaip profesija, buvo laikai, kai didžioji besikaunančių armijų dalis buvo samdiniai, kokie nors ten iš Šveicarijos. Visi laimingi, eiliniam piliečiam nereikia atsitraukti nuo savo normalaus gyvenimo ir eit žudyti ir žūti, tą daro profesionalai savanoriai už pinigus. Ir dar net ne vietiniai, kame matau vien pliusus. Didelės nuosavos profesionalios kariuomenės išlaikymas kainuoja ne tik tiesiogiai atlyginimams ir įrangai ir treniruotėms ir t.t., bet ir tie profesionaliais kariais tapę žmonės netaps programuotojais, medikais, verslininkais ir t.t. Šalys su mažom populiacijom paprasčiausiai negali sau leisti rimtos profesionalios kariuomenės.
Taigi, kodėl samdiniai šiais laikais yra no-no?