RB wrote:
Jei teiksitės perskaityti pirmąjį post'ą, galbūt pastebėsite, kad klausimas yra būtent apie tai – kodėl taip traktuojami artimi ryšiai su kitais žmonėmis ir ar pavydas yra „natūralus“ (įgimtas), ar kultūrinis fenomenas.
Šiaip tai pirmajame post'e pradinis klausimas, kuris iškilo žmogui, yra šis:
"Man įdomu toks klausimas: Dėl kokios priežasties Artimų/intymių emocinių ryšių sukūrimas su keliais žmonėmis yra traktuojamas kaip išdavystė/neištikimybė?"
Po to dar buvo samprotaujama, kodėl, pvz., artimas žmonos bendravimas su savo motina ar seserimi jos vyro nėra traktuojamas kaip neištikimybė.
Gal todėl, kad tikimybė, jog žmona tiek emociškai susiriš su seserimi, jog mes savo vyrą ir pradės su ja gyventi bei kurti šeimą, yra sąlyginai nedidelė, lyginant su tikimybe, kad žmona, emociškai suartėjusi su kokiu savo kolega iš darbo, su juo dar suartės ir neemociškai bei mes savo vyrą. Sakyčiau, visiškai racionaliai pagrįsta baimė ir adekvatus rizikos vertinimas.
Aišku, gal kai kam patogiau iš karto pereiti prie antro klausimo, kur jau galima demonstruoti savo gausias žinias apie beždžiones, bet kodėl šioje diskusijoje apskritai reikėtų ties tuo užsiciklinti ir visiškai neanalizuoti pradinės minties, kai tas natūralu-nenatūralu klausimas jau šimtą kartų buvo valkiojamas analogiškose diskusijose?
RB wrote:
Pavydo vertinimas – atskiras klausimas. Ar tai yra blogai? Na, jei turime idiotišką kompleksą, kuris be jokių realių priežasčių skatina konfliktus bei kenkia emocinei būsenai – čia jau skonio reikalas, kaip tai vertinti. Gal kai kam ir patinka.
Pirmiausia, šiame forume pageidaujama savo genialias mintis grįsti faktais, moksliniais tyrimais ir t.t. Galite imti ir beždžionių pavyzdžius
Taigi norėčiau išgirsti, kur pavydas yra traktuojamas kaip kompleksas, ir dar idiotiškas (šioje vietoje tiktų Jūsų skaitytos psichologinės knygos, mokslininkų nuomonės ir t.t.). Kodėl pavydą reikia laikyti grėsme emocinei būsenai? Gal tai kaip tik pagrindas susikurti kuo puikiausią emocinę būseną. Pavydas yra signalas, kad asmuo nėra savo komforto būklėje, nes jaučia grėsmę. Lygiai kaip alkis yra signalas, kad organizmui reikia maisto medžiagų. Tai irgi nebuvimas komforto būklėje, tik kitos kilmės. Kodėl čia sprendimas turėtų būti pavydo, kaip emocijos eliminavimas, kovojimas su juo, o ne kitos priemonės (pvz., pagarba iš partnerio, kompromisai), kurios padėtų asmeniui grįžti į tą komforto būklę ir puikiai jaustis emociškai? Pagaliau, kas sakė, kad konfliktų priežastis yra ta pusė, kuri pavydi, o ne ta pusė, kuri nejaučia poreikio koreguoti savo elgesio? Aš nemanau, kad santykiuose teisiausias tas, kuris elgiasi, kaip jam liepia primato prigimtis
