Morrigan wrote:o santykiai su partneriu tai ne asmeninis gyvenimas?
Kai kuriems žmonėms gyvenimas neapsiriboja vien partneriu, jiems dar lieka kažkas ir už poros ribų. Pomėgiai, draugai ir t. t.
Žinoma, būna atvejų, kai žmonėms jų egzistencija, atsieta nuo partnerio, atrodo beprasmė, bet čia jau patologija mano nuomone.
Morrigan wrote:prie ko čia tos poligaminės santuokos. ne visose jose kunkuliuoja pavydas, nes dalis jų yra kuriamos praktiniais sumetimais. kaip kitose nežinau, tyrimo nedariau.
beje, šiame forume girdėjau daugybę garsių šūksnių, kad reikia nusimesti senus prietarus ir nuostatas, odes poligamiškiems sambūriams. Ar bent vienam pavyko sukurti tokius netradicinius santykius?
1. Monogamiškos santuokos irgi dažnai kuriamos praktiniais sumetimais. Nematau principinio skirtumo.
2. Pamiršai, kad visi šiame forume dalyvaujantys išaugę būtent vakarietiškoje, krikščionybe ir jos normomis pagrįstoje civilizacijoje. Taigi, gal šitie „į sąmonę įaugę nuostatai“ yra įdiegti, o ne įgimti? Kol kas nemačiau nė vieno argumento leidžiančio manyti, kad monogamija ir pavydumas yra įgimti.
3. Kalbant apie „netradicinių santykių“ sukūrimą – statistika rodo, kad ir „tradicinių santykių“ kūrimas gan dažnai būna nesėkmingas. Didesnė dalis susituokusių porų išsiskiria. Aš net nekalbu apie nesusituokusias poras

4. Kuo remiantis teigi, kad pavydas yra norma, o jo nebuvimas – nukrypimas nuo normos?

Grynai statistika? Dar prieš pusantro šimto metų didžioji dalis žmonijos gyveno poligamiškose kultūrose. Taigi, galima teigti, kad šiuo metu išpopuliarėjusi monogamija susijusi būtent su vakarietiškosios kultūros plitimu.
Tik čia vėl tema nukrypo į šoną, dabar diskutuojame ne apie žmogaus prigimties monogamiškumą ar poligamiškumą (berods, šita tema jau buvo kažkur), o apie pavydą. Taigi, prie jo ir grįžtame.
mergina_22 wrote:Nesutinku, kad blogina. Pavydas yra saugiklis, kuris signalizuoja apie grėsmę asmeniniams santykiams, riziką prarasti partnerio dėmesį. Rizikos aktualizacijos atveju, išduoto asmens emocinė būsena būtų labai labai prasta. Taigi pavydėdamas ir bandydamas perduoti šią reakciją partneriui, asmuo kaip tik bando apsaugoti save nuo nepageidaujamos emocinės būsenos ateityje

OK, panagrinėkime pavydo naudingumą ir pagrįstumą. Taigi, turime tam tikrą menamą riziką ir labai konkrečius neigiamus pavydo aspektus, kurių dalis jau buvo paminėta. Reikėtų parodyti, kad teigiami pavydo padariniai yra didesni už neigiamus.
Taigi, visų pirma – kiek reali ta grėsmė, nuo kurios pavydas turėtų saugoti šiuo atveju? Tvirtos statistikos po ranka neturiu, bet mano asmeninė patirtis bei įvairūs pusiau rimti psichologų straipsniai teigia, kad artima draugystė tokio pavojaus nekelia – paprastai susipažinus su priešingos lyties atstovu susidomėjimas juo kaip potencialiu partneriu arba atsiranda iš karto, arba neatsiranda, jei su žmogumi jau nusistovėję draugiški santykiai ir jis suklasifikuotas kaip „tiesiog draugas“, kitais aspektais juo ir nesidomima. Taigi, didesnį pavojų kelia ne artimi priešingos lyties draugai, o naujos pažintys. Ar tuo remiantis uždrausime savo partneriui užmegzti bet kokias naujas pažintis? Neleisime jam eiti niekur, kur tokios pažintys galėtų atsirasti? Siūlau talibaniškąjį variantą (tik išplėstą abiem lytim) – lydėti partnerį, jei tik jis išeina iš namų, neleisti jo niekur vieno
Kitas klausimas – kiek efektyviai pavydas apsaugo nuo partnerio susidomėjimo kitu (kita)? Ar galime parodyti, kad tai yra kažkokia apsauga? Nematau jokio pagrindo teigti, kad isterikuojantis, scenas bei, mano nuomone, nepagrįstus reikalavimus keliantis partneris padidins mano susidomėjimą savimi ir sumažins galimybę domėtis kitais. Jei partneris riboja mano bendravimą su kitais žmonėmis, aš kaip tik greičiau susimąstysiu, ar nevertėtų man partnerio pakeisti.
Taigi, apibendrinant – turime apsisaugojimo nuo mažai tikėtinos grėsmės priemonę, kuri pasižymi dideliais neigiamais šalutiniais poveikiais ir realiai vargu ar yra efektyvi, net priešingai – turbūt duoda atvirkštinį efektą.