Akela wrote:Spėju, kad tavo savisaugos mechanizmas (instinktas?) taip pat apsaugos nuo tavo įžeidinėjimų (bent akis į akį) tavo dėstytojus, darbdavius, klientus ir visus kitus, kurių pyktis tau gali kaip reikiant pakenkti (pvz, asmenį, kuris sudeda tau parašiutą
).
Kas lieka? "Mažesni/silpnesni" ir tavęs asmeniškai nepažįstantys asmenys internete
Šiaip tai įprasta schemytė
Ne, ne visai taip.
Internete kaip tik neįžeidinėju žmonių, ar bent stengiuosi to nedaryti be reikalo. O visokius dėstytojus bei kitus asmenis, nuo kurių gresia ne fizinis atsakas - įžeidinėju nuolat. Žinoma, tam yra priežasčių. Pavyzdžiui, kai dėstytojas akivaizdžiai neišmano savo dėstomo dalyko, tai jam pacituoti naujus tyrimus, visos auditorijos akivaizdoje, yra gana stiprus dalykas. Tai pakelia dėstytojo motyvaciją pasiskaitinėti mokslo naujienas, o ne dėstyti iš to paties pageltusio sąsiuvinio, iš kuriuo dėstė prieš 20 metų. Tačiau, veikiausiai, taip elgiuosi būtent todėl, kad nebijau po te seksiančių pasekmių. Kitaip tariant, nėra nieko, kuo mane galėtų pagąsdinti dėstytojas, ir tik todėl galiu sau leisti juos įžeidinėti. (Kol kas visos kandžios replikos tik padėdavo pagerinti studijų kokybę.)
Dėl klientų? Neturiu patirties toje srityje. Veikiausiai tiesiog nebuvo progų jų įžeidinėti.
Darbdaviai? Na, turėjau ne tiek daug darbų, ir iš tų keleto darbelių tik vienam darbdaviui replikavau dėl kai kurių jo sprendimų, taip pat mosuodamas darbo kodeksu priverčiau perrašyti darbo sutartį. Tokie ten ir įžeidimai, kai įstatymas tavo pusėje, o tu tik pamurdai snukutį į "kaka" kaip kokiam kačiukui.
Skinų bijau, nes jie mušasi. Jei žmogus su manimi ginčijasi - džiaugiuosi tuo. Tai reiškia, kad vienas iš mūsų neteisus, ir ginčo metu prieisime tiesos.
Visgi, siūlau nenukrypti nuo temos, mat kalbame ne apie tai, ką aš įžeidinėju ar neįžeidinėju. Tik sakau, jog tai yra gana stiprus įrankis sujudinti žmogui, persvarstyti ar tai, ką jis turi galvoje atitinka tikrovę.