Lape wrote:Nei darbe mano, nei artimieji, tikrai niekas nežino mano tikrosios orientacijos. Ir man tai ne kiek netrukdo.
Kaip sakė Janas Husas, "O šventas naivume!"

Pagalvok apie kaimynus, žinančius, su kuo tu gyveni ir kas pas tave lankosi. Pagalvok apie kolegas, kurie gali pasidomėti, kas tave pasitinka po darbo. Va tau paprastas pavyzdėlis - sakyčiau, perdėm buitinis:
Kolega: -Kur ėjai šeštadienio vakarą? Mačiau tave mieste.
Lapė tą vakarą buvo gėjų klube ir dabar sprendžia dilemą: meluoti ar ne? Gerai, nemeluokime.
Lapė: -Ėjau į klubą.
K: -Mat kaip! O į kurį? Ten gi nėra jokio klubo.
Lapei vėl iškyla dilema: pameluoti ar ne? Ir taip toliau.
Kruopščiai meluodamas, be abejo, gali nuslėpti ką tik nori pakankamai ilgai. Gali netgi laimėti "Metų melagio" titulą ir pasikabinti sertifikatą ant sienos. Visgi man tokia situacija neatrodo morali. Pavyzdžiui, dažnas gėjus norėtų atsivesti antrąją pusę į firmos balių, bet ne - žiūrėk, kas nors apkaltins "orientacijos viešinimu"
Ir visgi aš nebegioju gatvėmis reikalaudamas dėmesio.
Galbūt tu neturi problemų, kurių sprendimui reikalinga atkreipti visuomenės dėmesį? Gaunasi juokingas palyginimas - jei aš, gyvendamas pirmame aukšte, nerašinėju skundų apie varvantį stogą, tai kodėl juos rašinėja viršutinio aukšto gyventojai? Jie tikriausiai irgi nesveikai trokšta dėmesio?
Ir ne karto dar neteko matyti, kad ką nors atleistu už tai. Nesakau, kad to nėra, bet neteko susitikti. Gal ne į tą darbą taikiau, ar ką. Bet tai tikrai nėra tokia problema, kad karą kelti
Atleisti nėra būtina - užtenka sudaryti nepakeliamas sąlygas. Pavyzdžiui, organizuotai tyčiotis, ką šiek tiek stambesniu mastu daro spauda. Berods apie spaudą nieko nesugebėjai atsakyti?