Bet Dievo išstūmimas į paribius ir visuomenės sekuliarizacija turi ir labai daug neigiamų pasekmių. Prisiminkime praeitą amžių - per jį turbūt buvo nužudyta daugiau žmonių nei per visus iki šiol buvusius karus ir epidemijas kartu sudėjus. Ar jums nekalba tai nieko?
Vėlgi noriu pabrėžti, kad reikia skirti tikrą tikėjimą, kai Dievas suteikia tarsi dar vieną pojūtį, dvasines širdies akis, kuriomis tikintysis gali matyti dvasinę tikrovę, nuo tik kultūrinio religingumo, kuris yra tik išorinė forma, tik išvaizda, bet neturi viduje esminių tikėjimo atributų.
Žinoma, matant tiek veidmainystės, smurto, keistų ir prietaringų dalykų bažnyčios istorijoje, man jūsų pozicija visisškai suprantama.
Bet visą laiką buvo žmonės, kurie iš tiesų tikėjo, kuriuos oficialioji bažnyčia net persekiojo ir žudė. Tie žmonės, kurie iš tiesų pažino Dievą.
Iš esmės pagrindiniai tikėjimo klausimai nėra pasaulio sąrangos, bet žmonių nuodėmingumo, išteisinimo, išlaisvinimo, išgydymo. O taip pat santykių su Dievu ir artimu. Ir net jei man nepavyks nors šiek tiek parodyti dvasinę dimensiją, ši diskusija bent man naudinga tuo, kad aš aiškiau pamačiau tikro tikėjimo vertę. O jei ji jums nenaudinga, atleiskite.
Už tai visiems dėkoju. Nuoširdžiai
Linkiu gero vakaro