Vilius ieško Dievo..

[Vilius]

Čia įdomu, kad pvz. Islame pagrindinis dievas yra pabrėžtinai abstraktus - gi jį net vaizduoti draudžiama. Tai čia turbūt yra beveik gryna sąmonės idėja paleista į laisvę (jei atmesime teologinius niekus, kurie jau yra rekursiniai pasvaičiojimai apie pačią dievo idėja - nebe apie sąmonę).

Dar dėl šitos vietos. Yra tokia meno šaka vadinama "psychedelic art" - ten pagrindinė idėja yra, kad žmonės bando nupiešti vizijas, kurias mato pavartoję haliucinogenų. Ten dominuoja labai ryškios spalvos ir įvairūs koncentriniai pasikartojantys patternai - kurie kažkiek vizualiai panašūs į mozaikas, kuriomis dažnai puošiamas mečečių interjeras (nes žmonių, ir juo labiau dievo, atvaizdai ten yra draudžiami).

Galvoju, gal tas (nedidelis) panašumas yra ne visai atsitiktinis. Kad ir kokios skirtingos būtų šios meno šakos ir jų motyvacija, rezultate jos abi bando vizualiai išreikšti savo pačių sąmonės turinį. Vienu atveju jie jį "mato" tiesiogiai, nes yra paveikti chemikalų, o kitu - bando prie jo artėti šlovindami savo pačių eksternalizuotą sąmonę (t.y. dievą).

[Lionginas]

1) Jie praktikavo animizmą, ko pasekoje kiekvieną daiktą sudvasindavo, ar tai būtų akmuo, upė ar gangrenuojanti močiutės koja. Viskas turėjo dvasią, ir kai kurias tokias dvasias žmonės sudievindavo.

Aš tau galiu garantuoti, kad senovės žmonės, žiūrėdami į gangrenuojančią močiutės koją, tikrai negalvodavo "oi, gal imsiu ir sudvasinsiu šitą gangreną, nes aš kaip senovės žmogus turiu praktikuoti animizmą" - paprasčiausiai todėl, kad paryškintos sąvokos bus išrastos tik po tūkstančių metų nuo jų laikų.

Ta prasme, aš neturiu teisės senovės žmonių įsitikinimų apibūdinti šiuolaikiniais terminais?

Šį kartą laikysiu, kad prikoliniesi. Bet paprastai tokie lepsusai šitame forume be pasekmių nepraeina.

Kas iš tiesų vyko jų galvose greičiausiai buvo baimė dėl močiutės gyvybės, baimė užsikrėsti pačiam, gal pasibjaurėjimas, bandymai suprasti užsikrėtimo priežastis, ir kiti žmogiški išgyvenimai. Tai tos "gangrenos dvasios" buvo visų tų subjektyvių išgyvenimų manifestacijos, kurios by default papuolė į religijos sritį - nu nes ten papuldavo visos idėjos, kurios neturėjo praktiškesnio įgyvendinimo. Esu tikras, kad kai buvo išrastos sąlyginai saugios amputacijos, visos tos dvasios išsisklaidė, ir jų vietą užėmė idėja "nu ką, nešam močiutę pas kaimo felčerį".

Nesuprantu šitų pasvarstymų tikslo. Mano pointas buvo paprastas - senovės žmonės labai dažnai tikėjo, kad kiekvienas daiktas ar reiškinys turi valią, dvasią ar kažką tokio. Ką ten senovės, primityvios gentys ir šiandien tuo tiki. Ir nuo šito gana nesunku pasidaryti išvadą, kad jei jau viskas turi dvasią, tai gal ir pasaulis ją turi.

O gangrenavusi močiutės koją nebuvo mano pointas ir niekuo specifiško juo pasakyti nenorėjau. Pažadu kitą kartą jokių vaizdingų pavyzdžių nepateikti, nes panašu, tau jie daro didelį įspūdį ir stiprokai išmuša vairą iš rankų.

2) Jiems buvo labai svarbūs protėviai. Egzistavo visa šamanų industrija, skirta užmegzti pokalbius su seniai į dvasių pasaulį iškeliavusiais protėviais. Apie protėvius būdavo kuriamos legendos, jiems priskiriamos didelės galios, neeilinė išmintis ir t.t.

Vėlgi, aš nemanau, kad dauguma legendų buvo "kuriamos". Gal greičiau jos buvo netiksliai perpasakojamos, ir dėl to palaipsniui iš daugmaž tikroviškų pasakojimų pavirsdavo į fantastinius mitus. Ir visi pasakotojai tuos iškraipymus įnešdavo remdamiesi savo pačių mintimis, tai galima sakyti tokie kvazi-literatūriniai kūriniai yra kitas mechanizmas, per kurį subjektyvus galvos turinys ištrūksta į realybę.

Kai neturi kur prisikabinti, tai prisikabini prie žodžių. Kažkas legendas sukūrė, kažkas perpasakojo, visiška neesmė. Ėsmė ta, kad senovės žmonės turėjo legendų apie protėvius, davusius pradžią jų genčiai, tai buvo svarbi jų pasaulėžiūros dalis, ir nebūtų nieko nuostabaus, jei dalis tos pasaulėžiūros būtų pritaikyta ir dvasių pasauliui, sugalvojant kažkokį visų dvasių "protėvį". Oi atsiprašau ble, ne "sugalvojant", o "kažkam sugalvojant, o daugumai likusių perpasakojant". Patenkina tokia formuluotė, ar vėl kažkas netiks ir bandysi apeiti esmę dideliu ratu?

Šitų dviejų idėjų pilnai pakanka atsirasti idėjai apie kažkokią "pasaulio dvasią". Iš vienos pusės, jei kiekvienas daiktas turi dvasią, tai gal ir pats pasaulis turi dvasią. Ir kaip ir kiekviena gentis turi savo legendinį protėvį, taip galbūt ir visos daiktų dvasios kilo iš kažkokios vienos dvasios. Geriausią kandidatą paliksiu įvardinti tau.

Tu čia tiesiog klijuoji šiuolaikinius terminus ant senovės žmonių elgesio, ir įsivaizduoji, kad tos etiketės kažką paaiškina.. Nors realiai jos tik paslepia klausimus, kurie taip ir lieka neatsakyti. Kodėl senovės žmonės praktikavo animizmą? Kodėl jie turėjo polinkį sudvasinti dalykus? Kodėl kai kuriuos iš jų paskui sudievindavo? Kodėl jiems buvo svarbūs protėviai? Ir t.t. Tuo tarpu aš bent jau bandau iš tiesų suprasti tą elgesį kaip bendrą psichologinį mechanizmą, kuris nesiremia tokiais išsisukinėjimais kaip "senovės žmonės darė senovę".

Pala, o tai aš absoliučiai viską turiu paaiškinti? Ėjo kalba apie monotesistinį dievą ir kai kuriuos jo aspektus (konkrečiai - dievo, kaip pasaulio dvasios-sukūrėjo aspektą). todėl jį ir bandžiau paaiškinti. Dabar sakai, kad absoliučiai viską turiu paaiškinti. Kai tuo tarpu tu nesiteiki paaiškinti absoliučiai nieko, tik kartoji savo tezę.

Todėl tokia "pasaulinė dvasia" turi mažai ką bendro su monoteizmu ar apskritai dieviškos valdžios koncentracija vienose rankose.

Monoteizmas šią idėja tiesiog adaptavo ir pritaikė savo poreikiams.

Iš pradžių sakai, kad pasaulio dvasia turi mažai bendro su monoteistų dievu, o paskui sakai, kad vienas yra kito adaptacija.. Ar neteisingai supratau?

Kalbėjau apie idėjos kilmę, kad pasaulio dvasios idėjos kilmė nėra susijusi su monoteizmo dievu. Ji tiesiog gali būti vėliau inkorporuota į monoteistinį dievą, kaip istorijoje būdavo inkorporuojama labai daug kitų dievų.

Bet ok, dėl manęs galim sutarti, kad kai kurių monoteistinių religijų (pvz. krikščionių) dievas yra hibridas iš "dievo patriarcho" ir "dievo visuotinės dvasios".

Šiaip tai praktiškai visų monoteistinių religijų dievai yra hibridai, nebent tos monoteistinės religijos pradėjo ne nuo nulio, o nuo kažkurios kitos monoteistinės ar beveik monoteistinės religijos (pvz., kaip islamas prasidėjo nuo judaizmo ir krikščionybės). Krikščionių dievas, tuo tarpu, yra iš trijų asmenų. O pati krikščionybė daug ką perėmė iš kitų religijų. Pavyzdžiui, iš egiptiečių mitologijos. O jau egiptiečių pagrindinis dievas Ra tai ko tik jis neinkorporavo į save. Jis ten vis su kitu dievu jungėsi ir jungėsi, kol tapo daugmaž tokiu polifunkciniu, kaip ir krikščionių dievas.

Šiaip Ra pavyzdys gana gerai iliustruoja idėjų evoliuciją nuo eilinio panteono dievo iki pagrindinio dievo. Ir be jokių miglotų fantazijų apie sąmonės manifestacijas.

Tai sąmonės manifestacija yra tik ta antra dalis.

Na, tu taip sakai, bet niekaip tuo nepgrindi. Kitaip nei aš, davęs tau konkretų pavyzdį, iš kokių kitų idėjų galėjo atsirasti ta "dievo visuotinės dvasios" koncepcija.

Čia įdomu, kad pvz. Islame pagrindinis dievas yra pabrėžtinai abstraktus - gi jį net vaizduoti draudžiama. Tai čia turbūt yra beveik gryna sąmonės idėja paleista į laisvę (jei atmesime teologinius niekus, kurie jau yra rekursiniai pasvaičiojimai apie pačią dievo idėja - nebe apie sąmonę).

Vėlgi, niekuo nepagrįstas tvirtinimas. Tu gali žinoma kartoti tą patį nesustodamas, bet daugiau svorio žodžiai neįgyja.

Nieko nuostabaus. Visi jie turėjo sąmonę, tai visi ir bandė ją manifestuoti su tokiais teologiniais/filosofiniais konstruktais, kokius turėjo po ranka.

Tai pagrįsk kaip nors, kad tai dėl sąmonės. Sąmonė -> ... go!

Jei tau reikėtų šitą totalitarinės valdžios idėją manifestuoti religijoje, kaip tai atrodytų? Kokiomis priemonėmis pagrindinis dievas skleistų savo valią, teisingumą, malonę į visus savo imperijos kampelius?

Socialinės hierarchijos yra gerokai senesnės nei patys žmonės - šitos idėjos ne sugalvotos, o tiesiog įsiūtos giliai į mūsų neuro-hardwarą. Tai visai nenuostabu, kad tokie gilūs dalykai atsispindi ir religijoje.. Nu nes tiesiog joje atsispindi (ar kažkada atsispindėjo) visas mūsų galvos turinys.

Na imperijos ir karalystės tai tikrai nėra biologiškai įsiūtos, nebent žinai atvejų, kuomet neolito laikų žmonės, biologiškai identiški mums, ką nors panašaus sukūrė.

Bet tu vėl ratu apeini mano pointą. Kuris buvo toks, kad vieno pagrindinio dievo idėja greičiausisi tėra kilusi iš žmonių supratimo apie savo pačių valdymo hierarchiją. Nes paralelė čia tiesiog akivaizdi. Ir tai kur kas geriau paaiškina monoteizmų atsiradimą, nei tavo tezės apie kažkokias sąmonės manifestacijas, kurios niekam nežinomu būdu ir dėl niekam nežinomų priežasčių op ir manifestuoja dievą.

Ir negavau patenkinamo atsakymo į mano pagrindinį klausimą toje iliustracijoje, tai leisiu sau pasikartoti.

Jei galėjo būti sudievinti tų laikų žmonėms nesuprantami gamtos reiškiniai, tai ar galėjo būti sudievinti ir vidiniai psichikos išgyvenimai (pvz., mintys, jausmai ar net haliucinacijos)? Taip/Ne/Kodėl.

Taip, galėjo. tik kas tau iš to? Aš galiu teigti, kad tie vidiniai išgyvenimai buvo sudievinti, ir manifestavosi idėja apie Pinčiuką. Ir vien šituo teiginiu būsiu pasakęs lygiai tiek pat, kiek ir tu savo teiginiu, kad jie manifestavosi į monoteistinį dievą. Pagrindimo prasme, mano teirija ne ką blogesnė nei taviškė.


Šiaip labai silpnas tavo atsakymas, ypač dėl to, kad negaliu vartoti termino "animizmas", nes anuomet toks terminas neegzistavo. Šiaip ir terminas "sąmonė" ta prasmė, kokia jis vartojamas dabar, neegzistavo. Bet tau tai kažkaip netrukdo blūdinti apie visokias tariamas manifestacijas. Tiesiog skirk daugiau laiko pasidomėjimui apie religijas. Yra labai daug medžiagos apie religinių idėjų kilmę. Net atskira istorijos šaka, religijotyra, tam sukurta. O tu kažką nuo visiško nulio bandai. Čia kaip raketą kurti su pirmoko žiniomis.

[Lionginas]

Kalbant apie šventąją dvasią, tai prisiminiau, kad kai kurios religijos turi tokią dvasią, kuri viskam suteikia gyvastį. Ji dažnai tapatinama su kvėpavimu, nes buvo laikoma, kad ji palieka kūną su paskutiniu iškvėpimu.

Kai kuriose religijose šventoji dvasia jungia viską, kas gyva, ir gali pasitarnauti kaip komunikacijos priemonė tarp dievo ir jo pavaldinių. Judaizme šventoji dvasia yra jėga, per kurią dievas skleidžia savo valią. Krikščionybėje šventoji dvasia jau yra prijungta prie dievo asmens. O islame jau kažkaip ypatingai iš dievo asmens nebeišskiriama.

Tai pagal šitą seką gautųsi, kad šventoji dvasia manifestavosi iš žmonių susidomėjimo kvėpavimu ir jo sąsajomis su gyvybe ir mirtimi.

[Seianus]

Ne.. Bet gal būtų visai faina turėti vieną kitą "ha-thats-an-interesting-idea-meną".

Na, man tavo idėja nuoširdžiai pasirodė įdomi, tik kad panašių esu ne vieną skaitęs fantastikoje ir matęs žaidimuose, tai nebebuvo kažkokio wow faktoriaus. Bet turiu omeny įdomi grynai abstrakčiai, ar kaip koncepcija fantastiniam kūriniui, nes su realybe ji neturi daug bendro. Bent jau tokia, kaip ją išdėstei. Bet kadangi ją čia pateikei kaip mėginimą aprašyti realybę, tai ir žiūrėjau tik iš tos pusės, t.y., kaip į pezaliones kas ji šiuo aspektu ir yra.

[Vilius]

Tai sakykim, kad tam kartui surašiau visas mintis, kiek turėjau šia tema. Dėkoju už dėmesį ir feedbacką.

Jei kada grįšiu prie šito reikalo, reikėtų pabandyt jį prijungti prie mano bendrų pamąstymų apie emergentizmą - nes religija irgi yra dalis visatos, tai turėtų veikti pagal tuos pačius dėsnius, kaip ir kitos dalys (tame tarpe - visuotinio emergentizmo). Dar būtų įdomu detaliau pažiūrėti į konkrečias religijas, ir paieškoti ryšių tarp jų teologinių elementų ir subjektyvių psichologinių išgyvenimų, kurie ten manifestuojasi.

[Lionginas]

Man tai atrodo, tu tiesiog nori būti atradėju, bet nenori dėti jokių pastangų. Šiais laikais neįmanoma būti atradėju be ilgų studijų ir ilgo, dažniausiai kolektyvinio, darbo. Nes visi žemai kabandys obuoliai yra nuraškyti.

[Svetimas]

Jei galėjo būti sudievinti tų laikų žmonėms nesuprantami gamtos reiškiniai, tai ar galėjo būti sudievinti ir vidiniai psichikos išgyvenimai (pvz., mintys, jausmai ar net haliucinacijos)? Taip/Ne/Kodėl.

Vėl nesu tikras, kad suprantu tavo klausimo esmę. Bet tai, kad kai kurie tikėjimo dalykai gali turėti ar turi pakankamai tamprų ryšį su tam tikrais žmonių psichologiniais dalykais yra daug pavyzdžių. Pvz., "pomirtinio gyvenimo" idėja padeda psichologiškai lengviau dealinti žmonėms su sau artimų žmonių mirtimi (be kitų galimų alternatyvių variacijų, kodėl tokia idėja žmonėms gali būti patraukli). Ypač vaikams ar žmonėms psichologiškai jautresniems tokiems dalykams. Tuo labiau, kad toje rusiškoje nuorodoje su įvairomis religinėmis hipotezėmis, kur buvau anksčiau užrodęs, buvo minėta, kad vaikai labai natūraliai ir lengvai kažkurią "pomirtinio gyvenimo" idėjos versiją priima ar net patys savarankiškai labai dažnai prie tokios prieina.

Net galbūt ir daliai ateistų, kurie netiki pomirtiniu sielos gyvenimu tiesiogine prasme, mintys, kad tam tikra "dalis" jiems artimų mirusių žmonių ir toliau "gyvena" jų pačių prisiminimuose, mirusių žmonių paliktuose dalykuose ar pan., galimai padeda lengviau susigyventi su jų netektimi.

[Seianus]

nes religija irgi yra dalis visatos, tai turėtų veikti pagal tuos pačius dėsnius, kaip ir kitos dalys (tame tarpe - visuotinio emergentizmo).

Ir taip pat Archimedo dėsnį, Boltzmano dėsnį bei trečiąjį termodinamikos dėsnį?

[Vilius]

Ir taip pat Archimedo dėsnį, Boltzmano dėsnį bei trečiąjį termodinamikos dėsnį?

Priminsiu, kad čia mane domina ne religijos teologinis turinys, o ką (ir ypač kodėl) žmonės iš tiesų daro realiame pasaulyje, kai jų galvose sukasi religinės idėjos. Tai šita dalis, be abejo, paklūsta fizikos dėsniams. Pvz., jei kas vardan religinių sumetimų bandytų sukonstruoti Nojaus arkos modelį - jo gebėjimas laikytis vandens paviršiuje būtų nulemtas Archimedo dėsnio (o ne to, kas rašoma šventose knygose). Šventų žvakių skleidžiama spinduliuotė irgi nepažeidžia Bolcmano dėsnio. Dėl trečiojo - nesugalvojau gero pavyzdžio, bet jei yra situacijų, kur tas dėsnis iš viso aktualus - tai galioja ir jis.

[Vilius]

Dėl trečiojo - nesugalvojau gero pavyzdžio [..]

Sugalvojau. Lažinuosi, kad šaltose aklinai uždarytose bažnyčių kriptose esančio oro entropija yra mažesnė, nei analogiško dydžio šiltų kambarių paviršiuje.

Ai bendrai ne.. Atsiimu šitą dalį.

[Seianus]

Matyt būsiu kažką ne taip supratęs, bet nei vienas tavo duotas pavyzdys nėra dėsnio galiojimo pavyzdys religijai. Religijai archimedo dėsnis galiotų taip: į vandenį panardinta krikščionybė...

Bet čia aišku absurdas, ir nemaniau, kad turi omeny tokį galiojimą. Tiesiog norėjau pasakyti, kad skirtingoms visatos dalims nebūtinai privalo galioti tie patys dėsniai. Todėl keista, kad nusprendei, jog emergentizmas (jei toks išvis yra) privalo galioti religijai vien todėl, kad ji yra visatos dalis. Galbūt kaip ir Archimedo dėsnis, jis su religija neturi nieko bendro.

[Vilius]

Matyt būsiu kažką ne taip supratęs, bet nei vienas tavo duotas pavyzdys nėra dėsnio galiojimo pavyzdys religijai. Religijai archimedo dėsnis galiotų taip: į vandenį panardinta krikščionybė...

Visiems dalykams, iš kurių realybėje yra sudaryta Krikščionybė (jos pastatams, artefaktams ir patiems krikščionims) Archimedo dėsnis galioja. (Bent jau teoriškai - praktikoje ne visus tuos daiktus įmanoma ar legalu panardinti į vandenį).
Ko tu iš tiesų negali panardinti, tai idėjų apie Krikščionybę, kurios gyvuoja tikinčiųjų galvose. Bet čia mes jau kalbame apie subjektyviąją mano manifestacijų "lygties" pusę, kuriai neprivalo galioti jokie fizikos dėsniai (įskaitant emergentizmą).

Bet čia aišku absurdas, ir nemaniau, kad turi omeny tokį galiojimą. Tiesiog norėjau pasakyti, kad skirtingoms visatos dalims nebūtinai privalo galioti tie patys dėsniai. Todėl keista, kad nusprendei, jog emergentizmas (jei toks išvis yra) privalo galioti religijai vien todėl, kad ji yra visatos dalis. Galbūt kaip ir Archimedo dėsnis, jis su religija neturi nieko bendro.

Archimedo dėsnis tiesiog taip suformuluotas, kad jis iš viso neturi prasmės kontekstuose, kur kalba eina ne apie daiktų panardinimą į skystį.. Nežinau, ar čia tas pats dalykas, kaip sakyti, kad "dėsnis negalioja". Nu bet čia jau tikrai bereikalinga filosofija.

Dėl emergentizmo ryšio su šitu reikalu kol kas nieko daugiau negaliu pasakyti, nes šita dalis dar tiesiogine prasme nėra sugalvota

[Seianus]

Archimedo dėsnis tiesiog taip suformuluotas, kad jis iš viso neturi prasmės kontekstuose, kur kalba eina ne apie daiktų panardinimą į skystį..

Būtent. Tai norėjau pasakyti, kad vien todėl, jog kažkas yra "visatos dalis", nereiškia, kad tam kažkam galioja (ar turi prasmės) kiekvienas dėsnis. Kalbant apie religijas, galbūt tavo emergentizmai, manifestacijos ir kiti minėti dalykai irgi neturi prasmės, nepaisant, kad jos yra visatos dalis. Gal mėgini kišti trikampę kaladėlę pro apvalią skylę?

[Vilius]

Ok, supratau ką turi omeny. Turiu truputį apie tai pagalvoti prieš atsakydamas.

[Svetimas]

Bet su maldomis tai visai įdomiai gaunasi.. Pagal mano teoriją, jos tiesiogine prasme yra kalbėjimas su savimi - t.y. žmonės kreipiasi į įsivaizduojamą būtybę, kuri iš tiesų yra jų pačių sąmonės atspindys. Gal, sakau, iš čia ir kyla tas maldų terapinis poveikis, apie kurį kartais kalba religijos apologetai.

Man kiek kita kryptimi/tema maždaug šitoj vietoj viena brainstorminė naivi hipotezė grynai iš lempos atėjo į galvą. Kaip žinia įvairių kultūrų tautosakose neretai pasirodo tam tikro asmeninio ar pan. "angelo sargo", kuris saugo žmogų nuo negandų ar pan., idėja. Pagalvojau, ar negali šita "angelo sargo" ar kokia panaši idėja savo ištakose turėti kokių sąsajų su kokiu specifiniu pasąmoniniu ar pan. reiškiniu žmonių smegenyse? Tuo labiau jog mūsų galvos smegenų žievė yra nemenkai išsidėliojusi į kažkiek atskirus didžiuosius smegenų pusrutulius.

Pavyzdžiui, ar nėra jums buvę situacijų, kai sau nepažįstamoje aplinkoje ar pan. automatiškai padedate į kažkurią vietą savo telefoną ir po kurio laiko siekiate jį greitai surasti?

Pastebėjau jog tokiais atvejais greitam telefono suradimui gerai padeda įvardinimas žodžiu, kad ieškote telefono. Pvz., paprašau antros pusės, kad man paskambintų, bet dar iki paskambinimo per labai trumpą laiką (ženkliai trumpesnį už ieškojimo laiką iki paprašymo man paskambinti) pats jį ir susirandu . Ir panašiai man buvo nutikę tikrai gal daugiau nei 5 kartus.
Arba antra pusė iš savo močiutės vaikystėj panašiose situacijose girdėjo tam tikrą senovinį humoristinį posakį/priežodį sakomą balsu apie velniuką, kuris slepia kokį nors ieškomą daiktą ir į kurį reikia specifiškai žodžiu kreiptis, kad tą daiktą surasti.

Ar jums kažkuo panašių situacijų kartais nenutinka arba nesate su kažkuo panašiu susidūrę?

[Vilius]

Galvojau truputį apie galioja vs turi prasmę. Tai aš nesutinku, kad tai yra tas pats konceptas.

Įsivaizduokim situaciją, kad mes važiuojame mašina, ir lygiagrečiai mūsų keliui eina kita eismo juosta, kuri yra atskirta barjeru - t.y. mes ją galim tik matyti, bet negalim į ją persirikiuoti. Tarkim, toje juostoje yra ženklas, ribojantis greitį iki 50 km/h. Tai žiūrint iš mūsų perspektyvos tas ženklas turi prasmę - nes mes galime jį suprasti, ir tas ženklas mums galiotų, jei būtų mūsų juostoje.

Dabar kita situacija. Mes taip pat važiuojame keliu, tik šalia jo eina ne kita eismo juosta, o upė arba kanalas tinkamas laivybai. Tarkim, ten yra ženklas "išmesti inkarą draudžiama". Tai šitas ženklas mums ne tik kad negalioja, bet jis net ir neturi prasmės. Net jei kas nors perkeltų tą ženklą į mašinų juostą, jis tiesiog būtų neaktualus, nes mašinos paprasčiausiai neturi inkarų.

Tai man atrodo, kad situacija su religija vs archimedo dėsnis yra labiau kaip tas antras atvejis - reiškiniams, kurie neturi fizinės formos (kaip elektromagnetinės bangos ar abstrakčios idėjos) jis tiesiog neturi prasmės.

Į pirmą atvejį panašesnis būtų skrendantis lėktuvas - jam archimedo dėsnis kind of turi prasmę (nes tai yra kietas kūnas panardintas į dujas), bet jo poveikis yra toks silpnas lyginant su aerodinaminių plokštumų sukuriamomis jėgomis, kad praktiškai galima sakyti, jog "dėsnis negalioja".

[Svetimas]

Galvojau truputį apie galioja vs turi prasmę.

O šitas tavo padetalizavimas/paklasifikavimas per pavyzdžius tau gal kartais kokios papildomos naudos tavo pirminės idėjos kontekste davė?

[Vilius]

Man kiek kita kryptimi/tema maždaug šitoj vietoj viena brainstorminė naivi hipotezė grynai iš lempos atėjo į galvą.

Žiūrėk. Tavo sakinyje yra 18 žodžių - ir 12 iš jų ten yra vien tam, kad sumenkintų tai, ką tu ruošiesi pasakyti vėliau.. Kam tu tai darai?

Ar jums kažkuo panašių situacijų kartais nenutinka arba nesate su kažkuo panašiu susidūrę?

Tikrai pasitaiko, kad pamirštu, kur pasidedu daiktus. Būna ir kad nueinu į kitą kambarį, ir nepamenu ko ten nuėjau, arba kai pradedu sakyti sakinį, ir pamirštu jo pabaigą. Manau, visiems žmonėms tai pasitaiko, ypač, jei būna pavargę, ar po dviejų alaus.

Iš tiesų, tokiais atvejais bandymai "per jėgą" prisiminti pamirštą informaciją nelabai padeda. Geriau tiesiog nukreipti dėmesį kitur, ir tikėtis, kad po minutės-kitos smegenys ją atgamins.. Nu, arba pasimiršta ir pats faktas, kad reikėjo kažką prisiminti, ir tada tiesiog ramiai gyveni toliau, lyg niekur nieko

Gal tie liaudiški prietarai ir burtažodžiai iš tiesų ir yra per ilgą evoliuciją išmokti elgesiai, kurie padeda neužsiciklinti dėl kiekvieno pamiršto faktelio.