senis wrote:1. Kompo hardwaras gali buti be jokio softo
<2.> Kazin ar materija gali egzistuoti be jokiu fizikos desniu.
<...>
Jeigu taip labai grubiai - visata [kokia zinome dabar] be jokiu saveikos jegu neimanoma.
1. Kompas be softo nėra kompas, o tik metalo laužo krūva.
2. Pritariu, matyt, kad negali. Egzistuoti kažkuria prasme yra skleisti informaciją apie save. Jei daiktas nedalyvauja jokioje fizikinėje sąveikoje, niekaip neveikia aplinkinių daiktų, tai jo, tikriausiai, ir nėra. Du klausimai:
a) ar gali egzistuoti materija be sąveikos? Nutarėm, kad ne.
b) ar gali egzistuoti sąveika be materijos? Taip - pavyzdžiui, virtualios erdvės kompiuteryje.
Nomad wrote:
Na, plačiaja prasme kalbą - t.y., kažkokį būdą bendrauti - naudoja nemažai gyvūnų.
Bendravimo ir valdymo (Srovės "paduok pieštuką" - pamečiau citatą) funkcijos yra ne plačiosios, o siaurosios, šalutinės kalbos funkcijos. Bendravimui, teisingai, užtenka murkimo, urzgimo ir uodegos vizginimo, valdymui - kelių vokiškų žodžių (ab Ort, fass) arba vieno rusiško. Pagrindinė sudėtingos žmonių kalbos su keliasdešimt tūkstančių žodžių-sąvokų ir visomis gramatinėmis formomis funkcija yra pasaulio pažinimas, mąstymas, aplinkos ir savęs suvokimas. Kalba neatsiejama nuo bendravimo tik todėl, kad mąstymas yra per sudėtingas, kad būtų sukurtas vieno žmogaus, reikalingas sukauptos informacijos perdavimas iš kartos į kartą - bendravimas tarp tėvų ir vaikų. O plačiąja prasme kalba yra ne vien garsinių žodžių kalba - tai ir raštas, ir egiptiečių paveiksliukai-hieroglifai-piktogramos, fizikų formulės, programavimo kalbos ir blokschemos iš spalvotų kaladėlių. Tai yra, viskas, kas atspindi loginį pasaulio vaizdą abstrakčiomis sąvokomis ir sąveikomis. Šito kalbos aspekto užuomazgos gyvūnuose yra ne jų bendravimas, o sugebėjimas skirti primityvias sąvokas - priešas, gaujos vadas, maistas, patelė, mokėjimas skaičiuoti iki trijų.
Vajezus wrote:
Žiūrint iš materialistinio taško, popierinė "Raudonkepuraitė" nėra tas pat, kas elektroninė ar dantiraštinė jos versija. Tarkime, turime šiuos daiktus:
1. "Raudonkepuraite", "Vaga", 1995, Vilnius
2. "Raudonkepuraitė" CD diske
3. "Raudonkepuraitė" audiokasetėje.
Šie trys daiktai turi tam tikrą struktūrinį bendrumą - rašalo taškai pirmajame koreliuoja su atspindinčio paviršiaus savybėmis antrajame ir su magnetinių domenų išsidėstymo tvarka trečiajame. Žmonių kalboje paprastumo dėlei šį bendrumą vadiname "Raudonkepuraite", tarsi egzistuojančia atskirai nuo daiktų, bet tai tėra supaprastinimas, kurio paskirtis - patogesnis minčių reiškimas.
Tur būt, juokauji? Na, niekaip negaliu patikėti, kad spręsdamas, ar verta už knygą mokėti 20 litų, svarstai, ar tiks jos viršelis prie kambario apmušalų. Manau, kad klausi savęs, ar bus ji skani tavo smegenims, t.y., perki ne lapų krūvą raudonu viršeliu, o, būtent, "Raudonkepuraitę". Žmonės yra informaciniai padarai, jie informaciją gamina ir ja maitinasi.
Aš su žaisliukais nustojau kalbėti dar vaikų darželyje.
