Pfff, niuansai. Visi dalykai manifestuojasi iš meilės. Argumentai? O kam, teorija puiki ir be jų.Vilius wrote: ↑2025-05-06 16:54Šiaip istoriškai religijose manifestavosi daug idėjų, kurios ilgainiui atskilo ir tapo nepriklausomomis sritimis ar institucijomis. Pvz., filosofija ir teorinis mokslas irgi savo laiku buvo susieti su religinėmis institucijomis. Taip pat ir moralės kodifikavimas (pvz dekalogas) ar skirstymas į savus/svetimus (pvz religiniai karai). Gal ir didelių išpuoštų bendruomeninių pastatų statymas kažkada buvo tokia nelabai praktiška idėja - dėl to ir buvo religijos dalis. Paskui visos tos idėjos rado sekuliarias manifestacijas.
Vilius ieško Dievo..
O visi kiti dievai nėra sąmonės manifestacija?
Aš galiy nupiešti gana plausible grandinėlę, kaip monoteistinio dievo idėja evoliucionavo iš paprastesnių dievų, kurie, savo ruožtu, evoliucionavo iš pagarbos ir baimės gamtos jėgoms. Galiu nupiešti gana įtikinamą grandinėlę, kaip pokalbiai su protėvių vėlėmis virto malda. Ar tiesiog kaip vienokios idėjos evoliucionuoja, tampa sudėtingesnės, ar nukonkuruoja kitas.
O tu galėtum detaliai aprašyti scenarijų, kaip ta sąmonė manifestuojasi į dievą ar kažka? Ar visgi čia jau maksimalus detalizacijos lygis, kurį išspausi?
Pradžiai galėtum bent kažką primityvaus. Pavyzdžiui: žmogus bijo griaustinio -> žmogus nežino kaip griaustinis veikia -> žmogus daro prielaidą, kad gal pavyktų su griaustiniu susitarti -> griaustinis personifikuojamas -> griaustinio dievas.
Dabar tu. Sąmonė -> ... go!
Nesu toks didelis religijų žinovas, bet manau, kad dauguma religijų turi pagrindinį "the" dievą, arba kokią nors abstrakčią visur esančią dvasią. Tai turbūt čia ir yra tų religijų analogas monoteistų dievui.
Visų pirma - nieko tu negaliLionginas wrote: ↑2025-05-06 17:07Aš galiy nupiešti gana plausible grandinėlę, kaip monoteistinio dievo idėja evoliucionavo iš paprastesnių dievų, kurie, savo ruožtu, evoliucionavo iš pagarbos ir baimės gamtos jėgoms. Galiu nupiešti gana įtikinamą grandinėlę, kaip pokalbiai su protėvių vėlėmis virto malda. Ar tiesiog kaip vienokios idėjos evoliucionuoja, tampa sudėtingesnės, ar nukonkuruoja kitas.
Visų idėjų manifestacijos prasideda nuo gana primityvių bandymų, o paskui su laiku tobulėja ir "išsigrynina". Pvz., pažiūrėk kokį kelią nuėjo "noro valgyti" idėja - nuo uogų ir sėklų rinkimo iki šiuolaikinės automatizuotos žemdirbystės ir maisto perdirbimo pramonės. Arba idėja "keliauti toliau, nei neša kojos" irgi pasistūmėjo nuo kinkomų gyvulių iki šiuolaikinio automobilio, net nekalbant apie greituosius traukinius ir aviaciją.
Su religinėmis idėjomis yra kiek kitaip, nes jos dėl savo nepraktiškumo neturi aiškių fizikinių apribojimų. Tačiau jos su laiku irgi tobulėja, kad maksimaliai atitiktų žmonių galvose esančias idėjas ar kitus subjektyvius išgyvenimus.
Nežinau, kaip tiksliai tai atsitiko. Ir nemanau, kad tai atsitiko vieną kartą - greičiausiai "Dievas" ar ten kokia "didžioji dvasia" buvo išrasti ne vieną kartą skirtingose kultūrose.
Pala. Tai tu tik DABAR apie tai susimąstei? Nieko sau.
Dievas ura meilėz manifestacija. Kokiu būdu bandysiu pagalvoti kai kas nors to paklaus.
Jei reikėtų lažintis, už ką statytum:
Kad "the" dievo idėja manifestavosi iš sąmonės (neįvardintu būdu dėl neįvardintų priežasčių).
ar kad tai atsirado iš idėjos, kad kaip žmonių gentys turi pavaldumo hierarchiją ar kažkokius patriarchus, taip galbūt ir panteonue egzistuoja kažkas panašaus?
Kartais susisukusios gyvatės vaizduoja susisukusiad gyvates, o ne mistiškai manifestuoja kažkokią gilesnę idėją ar prasmę.
Tu iš tų, apsistatančių "yes-menais"?
Nuo kada noras valgyti yra idėja?Pvz., pažiūrėk kokį kelią nuėjo "noro valgyti" idėja
O kaip patikrinti, ar jos tobulėja? Gal regresuoja? Gal tai žmonių galvose esančios idėjos keičiasi, kad atitiktų jas, o ne atvirkščiai?Tačiau jos su laiku irgi tobulėja, kad maksimaliai atitiktų žmonių galvose esančias idėjas ar kitus subjektyvius išgyvenimus.
Kodėl ne? Ką jis pasakė yra kaip ir visuotinai pripažįstami dalykai, dėl kurių niekas nesiginčija, išskyrus marginalus priedurnius. Vienintelis negalintis čia kol kas esi tu.Visų pirma - nieko tu negali
Ne.. Bet gal būtų visai faina turėti vieną kitą "ha-thats-an-interesting-idea-meną".
Kažkuriuo momentu fiziologinis alkio jausmas tampa idėja tavo galvoje, kurią tu paskui įgyvendini virtuvėje užsitepdamas sumuštinį. Tai kažkur nuo tada.
Bet nuo mano teorijos v2.0 versijos tai nelabai svarbu, nes tiek alkio jausmas, tiek sumuštinio užsitepimo idėja yra dalis subjektyvaus pasaulio, kuris paskui manifestuojasi realybėje per žmonių veiksmus.
Nu Ok, tikrai nežinau, kaip pamatuoti religijos tobulėjimą, tai bala nematė tos dalies. Bet jei žiūrėsime, kiek per visą istoriją religijos tapo sudėtingesnės tiek ritualų, tiek organizacijos, tiek mitologijos/teologijos prasme - tai panašu, kad kažkokia evoliucija ten tikrai vyksta.. Tik neaišku, ar ji tikrai siekia optimizuoti žmogaus psichikos manifestacijas, ar kažkokių kitų tikslų.
Last edited by Vilius on 2025-05-16 14:20, edited 1 time in total.
Tas "dievas tėvas" su žila barzda ir kritišku žvilgsiu yra labiau vyriškas Marijos personažo analogas, tai sutinku, kad jame manifestuojasi labiausiai tėvystės ir bendrai patriarchinės hierarchijos idėjos.
Bet čia aš kalbu labiau apie tą abstraktų visur esantį, viską žinantį dangaus ir žemės sutvėrėją, etc. Krikščionybėje šitos dvi dievo idėjos yra kiek susipynusios per visą tą trejybės reikalą.. Bet čia gal tik labiau teologinis atsitiktinumas. Iš tiesų "dievas dvasia" ir "dievas patriarchas" yra gana skirtingi dalykai, ir juose manifestuojasi labai skirtingos idėjos. Mano galva, pirmame - tėvystė, antrame - sąmonė.
Matau ne aš vienas negaliu pamiršti Fizikano.. Iš tiesų, tokių žmonių netektis palieka didžiulę tuštumą širdyje.. Su laiku ji užsitraukia ir tampa bjauriu randu - bet galutinai niekada neužgyja. Deja
Nežinau, ar verta vėl grįžti prie tos temos (net nelabai pamenu, apie ką ji iš tiesų buvo, jei atvirai).. Bet kartais už tų gyvačių susisukimų gali slypėti bendresnis dėsningumas, kuris verčia visus ilgus lanksčius daiktus susivyti vienam apie kitą, jei tie daiktai sąveikauja kažkokiu netrivialiu būdu. Pvz., žirafų patinai kovoja tarpusavyje daužydami vienas kitą kaklais, ir dėl to apsuka pusę kilpos vienas apie kitą. Arba du tornadai pradeda suktis spirale, jei būna pakankamai arti vienas kito. Arba senovinių telefonų laidas susisukdavo apie save dėl dažno naudojimo.. Šiaip dabar pagalvojau, ar tu žinai pavyzdžių, kur tokiose situacijose ilgi daiktai nesusisuka vienas apie kitą?
Last edited by Vilius on 2025-05-16 14:22, edited 1 time in total.
Matai, senais laikais žmonės nežinojo ne tik kaip veikia aplinkinė realybė, bet ir jų pačių subjektyvios patirtys (šiaip, mes po šiai dienai daug ko apie jas nežinome). Tai, jei sakai, kad jie kai kurias dievybes susikūrė personifikuodami gamtos reiškinius - tai kodėl jie lygiai to paties negalėjo padaryti su savo galvos turiniu?Lionginas wrote: ↑2025-05-06 17:07Pradžiai galėtum bent kažką primityvaus. Pavyzdžiui: žmogus bijo griaustinio -> žmogus nežino kaip griaustinis veikia -> žmogus daro prielaidą, kad gal pavyktų su griaustiniu susitarti -> griaustinis personifikuojamas -> griaustinio dievas.
Dabar tu. Sąmonė -> ... go!
Pavyzdžiui, viena iš dievybių funkcijų daugelyje religijų yra stebėti ir skaičiuoti žmonių nuodėmes.. Tai gal, sakau, čia yra tiesiog eksternalizuota kaltė, kurią žmonės jaučia, kai žino, kad padarė kažką negero? Jei gali būti sudievintas griaustinis, tai gali ir sąžinės graužatis, ar ne?
Tai kažkas tokio galėjo atsitikti ir su sąmone. Pamenu, esu kelis kartus girdėjęs, kad ilgesnį laiką pabuvę vieni, žmonės kartais pradeda "girdėti" savo mintis, tarsi jos būtų išoriniai balsai. Tai, man atrodo visai įmanoma, kad kažkoks priešistorinis medžiotojas pasiklydo miškuose, ir po kelių dienų ar savaičių vienatvės pradėjo "girdėti balsus", ir patikėjo, kad čia su juo kalba kažkokia išorinė būtybė - nors iš tiesų, tai buvo jo paties sąmonės turinys, tiesiog stipriai pagarsintas dėl vienatvės ir streso. Paskui, jei išgyveno savo nuotykį, tas žmogus galėjo tapti savotišku dvasiniu lyderiu ir paskleisti savo dvasinį atradimą tarp gentainių.
Nesakau, kad tikrai buvo būtent taip, bet toks scenarijus man atrodo gana tikėtinas. Gi daugelyje religijų pasitaiko naratyvai apie tai, kad vienas ar kitas šventas diedas išėjo į kalnus, dykumas ar šiaip tolimas vietas, ir būtent ten patyrė savo nušvitimus, ar matė vizijas. Gal, sakau, ne visos tos istorijos yra grynai išgalvotos?
O jei dar pridėsim, kad kai kurie pasiklydę žmonės galėjo iš bado ar nežinojimo prisiryti psichoaktyvių grybų ar augalų.. Tai tas irgi galėjo ženkliai prisidėti prie jų dvasinių atradimų (jų pačių sąmonėse)
Senovės žmonės gana universaliai pasižymėjo tokiomis savybėmis:Vilius wrote: ↑2025-05-16 14:02Tas "dievas tėvas" su žila barzda ir kritišku žvilgsiu yra labiau vyriškas Marijos personažo analogas, tai sutinku, kad jame manifestuojasi labiausiai tėvystės ir bendrai patriarchinės hierarchijos idėjos.
Bet čia aš kalbu labiau apie tą abstraktų visur esantį, viską žinantį dangaus ir žemės sutvėrėją, etc. Krikščionybėje šitos dvi dievo idėjos yra kiek susipynusios per visą tą trejybės reikalą.. Bet čia gal tik labiau teologinis atsitiktinumas. Iš tiesų "dievas dvasia" ir "dievas patriarchas" yra gana skirtingi dalykai, ir juose manifestuojasi labai skirtingos idėjos. Mano galva, pirmame - tėvystė, antrame - sąmonė.
1) Jie praktikavo animizmą, ko pasekoje kiekvieną daiktą sudvasindavo, ar tai būtų akmuo, upė ar gangrenuojanti močiutės koja. Viskas turėjo dvasią, ir kai kurias tokias dvasias žmonės sudievindavo.
2) Jiems buvo labai svarbūs protėviai. Egzistavo visa šamanų industrija, skirta užmegzti pokalbius su seniai į dvasių pasaulį iškeliavusiais protėviais. Apie protėvius būdavo kuriamos legendos, jiems priskiriamos didelės galios, neeilinė išmintis ir t.t.
Šitų dviejų idėjų pilnai pakanka atsirasti idėjai apie kažkokią "pasaulio dvasią". Iš vienos pusės, jei kiekvienas daiktas turi dvasią, tai gal ir pats pasaulis turi dvasią. Ir kaip ir kiekviena gentis turi savo legendinį protėvį, taip galbūt ir visos daiktų dvasios kilo iš kažkokios vienos dvasios. Geriausią kandidatą paliksiu įvardinti tau.
Todėl tokia "pasaulinė dvasia" turi mažai ką bendro su monoteizmu ar apskritai dieviškos valdžios koncentracija vienose rankose. Tai yra idėja su pagoniškomis šaknimis. Senovės baltai turėjo Praamžių, graikų filosofai spekuliavo apie pasaulio sielą (anima mundi), kažką panašaus turi ir šiandienos neopagonys ir new age fanatikai (gyvenimas harmonijoje su gamta, Gaia hipotezė ir panašiai).
Monoteizmas šią idėja tiesiog adaptavo ir pritaikė savo poreikiams. "Pagrindinis dievas" daugelyje religijų pasisavindavo geriausius dalykus. Pavyzdžiui, jam dažnai priklausė geriausi ginklai - žaibai (Perkūnas, Odinas, Dzeusas, ...). Jam priklausė pati geriausia dangaus karalystė, nes iš ten viskas geriausiai matosi ir iš ten patogu valdyti. O "pasaulio dvasia", egzistuodama visur ir pasiekdama bet kurį pasaulio kampelį, yra ypač naudinga, nes dievui juk reikia kažkaip transliuoti savo valią į visus imperijos užkaborius.
Ir čia labai daug paralelių su valdžios koncentracija žmonių bendruomenėse. Pradžioje buvo genčių vadai. Jie buvo patetiški, dažnai tos valdžios netekdavo dėl konkurencijos. Analogiškai ir dievai - jie mušdavosi, kol kuris nors laimėdavo, panteonai būdavo intrigų lizdas. Bet vėliau atsirado miestai-valstybės, valdovai darėsi vis galingesni. Atsirado didžiulės imperijos, kuriose imperatoriai būdavo įstatymų (teisingumo, moralės) šaltinis, jie nuspręsdavo, ką nukirsdinti ir kam suteikti malonę, jie įkvėpdavo pavaldinius žudyti, nusižudyti ar kitokiems dideliems žygdarbiams. Jie turėdavo savo valią transliuoti į kiekvieną imperijos pakraštį, kad kiekvienas nepaklusęs neliktų nenubaustas, kiekvienas nusidėjėlis būtų užfiksuotas, ir kiekvienas pasikėsinimas į valdžią sužlugdytas.
Jei tau reikėtų šitą totalitarinės valdžios idėją manifestuoti religijoje, kaip tai atrodytų? Kokiomis priemonėmis pagrindinis dievas skleistų savo valią, teisingumą, malonę į visus savo imperijos kampelius?
Paralelių tarp žmonių hierarchijos ir religijos, deja, yra per daug, kad galėtum jas ignoruoti. Religijos daugybę kartų skolinosi idėjas iš politikos, o politika dažnai skolindavosi idėjas iš religijos. Taip valdovai tapdavo dievais, o dievai - karaliais. Net žodynas naudojamas tas pats - Jėzus karalius, teateinie tavo karalystė, ir t.t. ir pan.
Kurti savo taisykles ir už jų nesilaikymą duoti lazdų pradėjo dar genčių vadukai. Vėliau šitą principą stipriai išplėtojo karaliai, tapę vieninteliu teisingumo šaltiniu savo karalystėse.Vilius wrote: ↑2025-05-16 14:20Pavyzdžiui, viena iš dievybių funkcijų daugelyje religijų yra stebėti ir skaičiuoti žmonių nuodėmes.. Tai gal, sakau, čia yra tiesiog eksternalizuota kaltė, kurią žmonės jaučia, kai žino, kad padarė kažką negero? Jei gali būti sudievintas griaustinis, tai gali ir sąžinės graužatis, ar ne?
Šitos idėjos gana tiesiogiai atsispindi ir religijose.
Jei pagonis patirs haliucinacijas, kaip jis jas aiškins? Jei krikščionis patirs haliucinacijas, kaip jis jas aiškins? Jei budistas patirs haliucinacijas, kaip jis jas aiškins?Vilius wrote: ↑2025-05-16 14:20Nesakau, kad tikrai buvo būtent taip, bet toks scenarijus man atrodo gana tikėtinas. Gi daugelyje religijų pasitaiko naratyvai apie tai, kad vienas ar kitas šventas diedas išėjo į kalnus, dykumas ar šiaip tolimas vietas, ir būtent ten patyrė savo nušvitimus, ar matė vizijas. Gal, sakau, ne visos tos istorijos yra grynai išgalvotos?
O jei dar pridėsim, kad kai kurie pasiklydę žmonės galėjo iš bado ar nežinojimo prisiryti psichoaktyvių grybų ar augalų.. Tai tas irgi galėjo ženkliai prisidėti prie jų dvasinių atradimų (jų pačių sąmonėse)
Greičiausiai aiškins pasinaudodamas savo jau turimomis idėjomis. Nematau jokio ryšio tarp haliucinacijų, "pokalbių su savimi" ar kažko panašaus su konkrečių religinių idėjų kilme. Na galbūt, jei pirmykštis žmogus ir grįžo iš dykumos su kuo nors "pasikalbėjęs", tai ir padarė išvadą, kad tai buvo jo protėvių vėlės. Bet iki "pasaulio dvasios" iš tuo labiau iki krikščioniškosios "šventosios dvasios" labai toli.
O ir tavo tezę šios spekuliacijos daro kur kas mažiau ambicinga, nes tai jau nebe apie monoteistinio dievo idėją iš sąmonės, o apie pasaulio dvasios idėją iš haliucinacijų. Nepamenu, tu ar kažkas kitas šitame forume kalbėjo apie reiškinį, kai diskusijoje stategiškai atsitraukiama nuo pradinių ambicingų teiginių ir įrodinėjamas tik kažkoks kur kas kuklesnis jų poaibis. Tai čia manau gaunasi kažkas panašaus.
Aš tau galiu garantuoti, kad senovės žmonės, žiūrėdami į gangrenuojančią močiutės koją, tikrai negalvodavo "oi, gal imsiu ir sudvasinsiu šitą gangreną, nes aš kaip senovės žmogus turiu praktikuoti animizmą" - paprasčiausiai todėl, kad paryškintos sąvokos bus išrastos tik po tūkstančių metų nuo jų laikų.
Kas iš tiesų vyko jų galvose greičiausiai buvo baimė dėl močiutės gyvybės, baimė užsikrėsti pačiam, gal pasibjaurėjimas, bandymai suprasti užsikrėtimo priežastis, ir kiti žmogiški išgyvenimai. Tai tos "gangrenos dvasios" buvo visų tų subjektyvių išgyvenimų manifestacijos, kurios by default papuolė į religijos sritį - nu nes ten papuldavo visos idėjos, kurios neturėjo praktiškesnio įgyvendinimo. Esu tikras, kad kai buvo išrastos sąlyginai saugios amputacijos, visos tos dvasios išsisklaidė, ir jų vietą užėmė idėja "nu ką, nešam močiutę pas kaimo felčerį".
Vėlgi, aš nemanau, kad dauguma legendų buvo "kuriamos". Gal greičiau jos buvo netiksliai perpasakojamos, ir dėl to palaipsniui iš daugmaž tikroviškų pasakojimų pavirsdavo į fantastinius mitus. Ir visi pasakotojai tuos iškraipymus įnešdavo remdamiesi savo pačių mintimis, tai galima sakyti tokie kvazi-literatūriniai kūriniai yra kitas mechanizmas, per kurį subjektyvus galvos turinys ištrūksta į realybę.
Tu čia tiesiog klijuoji šiuolaikinius terminus ant senovės žmonių elgesio, ir įsivaizduoji, kad tos etiketės kažką paaiškina.. Nors realiai jos tik paslepia klausimus, kurie taip ir lieka neatsakyti. Kodėl senovės žmonės praktikavo animizmą? Kodėl jie turėjo polinkį sudvasinti dalykus? Kodėl kai kuriuos iš jų paskui sudievindavo? Kodėl jiems buvo svarbūs protėviai? Ir t.t. Tuo tarpu aš bent jau bandau iš tiesų suprasti tą elgesį kaip bendrą psichologinį mechanizmą, kuris nesiremia tokiais išsisukinėjimais kaip "senovės žmonės darė senovę".Lionginas wrote: ↑2025-05-17 06:48Šitų dviejų idėjų pilnai pakanka atsirasti idėjai apie kažkokią "pasaulio dvasią". Iš vienos pusės, jei kiekvienas daiktas turi dvasią, tai gal ir pats pasaulis turi dvasią. Ir kaip ir kiekviena gentis turi savo legendinį protėvį, taip galbūt ir visos daiktų dvasios kilo iš kažkokios vienos dvasios. Geriausią kandidatą paliksiu įvardinti tau.
Iš pradžių sakai, kad pasaulio dvasia turi mažai bendro su monoteistų dievu, o paskui sakai, kad vienas yra kito adaptacija.. Ar neteisingai supratau?
Bet ok, dėl manęs galim sutarti, kad kai kurių monoteistinių religijų (pvz. krikščionių) dievas yra hibridas iš "dievo patriarcho" ir "dievo visuotinės dvasios". Tai sąmonės manifestacija yra tik ta antra dalis.
Čia įdomu, kad pvz. Islame pagrindinis dievas yra pabrėžtinai abstraktus - gi jį net vaizduoti draudžiama. Tai čia turbūt yra beveik gryna sąmonės idėja paleista į laisvę (jei atmesime teologinius niekus, kurie jau yra rekursiniai pasvaičiojimai apie pačią dievo idėja - nebe apie sąmonę).
Nieko nuostabaus. Visi jie turėjo sąmonę, tai visi ir bandė ją manifestuoti su tokiais teologiniais/filosofiniais konstruktais, kokius turėjo po ranka.
Socialinės hierarchijos yra gerokai senesnės nei patys žmonės - šitos idėjos ne sugalvotos, o tiesiog įsiūtos giliai į mūsų neuro-hardwarą. Tai visai nenuostabu, kad tokie gilūs dalykai atsispindi ir religijoje.. Nu nes tiesiog joje atsispindi (ar kažkada atsispindėjo) visas mūsų galvos turinys.
Visos idėjos atsispindėjo religijoje, kol neturėjo praktiškesnės manifestacijos. Bet paskui, kai valdžia tapo pakankamai savarankiška institucija, ji buvo atskirta nuo religijos. Krikščionybės atveju tas atskyrimas yra gana tiesioginis - gi esi girdėjęs tą pasakymą "kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui", kitose religijose tie dalykai dar gali būti susiję.
Bet, kaip rašiau praeitoje žinutėje, socialinės hierarchijos yra labai gilus psichologinis reiškinys, todėl jis liko religijose net ir po formalaus valdžios atskyrimo - vis dar yra religinių institucijų vidinė hierarchija, ir teologijoje vis liko labiau ir mažiau svarbūs šventi personažai su įsivaizduojamais subordinacijos ryšiais tarp jų.
Jei jie jau turi religinį frameworką, tada be abejonės bandys savo potyrius manifestuoti tame kontekste. Bet pats frameworkas irgi kažkada buvo manifestuotas pagal ankstesnių žmonių subjektyvius išgyvenimus.
Aišku, kad toli - prireikė dešimčių tūkstančių metų, kad iš vieno evoliucionuotų kitas.Lionginas wrote: ↑2025-05-17 07:01Greičiausiai aiškins pasinaudodamas savo jau turimomis idėjomis. Nematau jokio ryšio tarp haliucinacijų, "pokalbių su savimi" ar kažko panašaus su konkrečių religinių idėjų kilme. Na galbūt, jei pirmykštis žmogus ir grįžo iš dykumos su kuo nors "pasikalbėjęs", tai ir padarė išvadą, kad tai buvo jo protėvių vėlės. Bet iki "pasaulio dvasios" iš tuo labiau iki krikščioniškosios "šventosios dvasios" labai toli.
Balsinės haliucinacijos yra tik mano kuklus bandymas iliustruoti (beje - tavo prašymu) vieną iš galimų mechanizmų, per kurį sąmonė galėjo pavirsti religiniais personažais - ir galiausiai monoteistų dievu. Esu tikras, kad tas virsmas skirtingose kultūrose vyko daugybę kartų, skirtingais laikais ir skirtingais būdais. Mano pagrindinės mintys (kad religija yra defaultinė sritis manifestuoti nepraktiškas idėjas, ir kad abstraktus monoteistų dievas yra sąmonės atspindys religijoje) dėl tos iliustracijos beveik nepasikeitė, ir aš nuo jų niekur neatsitraukiau - jei neskaičiuosim kosmetinių pataisymų.Lionginas wrote: ↑2025-05-17 07:01O ir tavo tezę šios spekuliacijos daro kur kas mažiau ambicinga, nes tai jau nebe apie monoteistinio dievo idėją iš sąmonės, o apie pasaulio dvasios idėją iš haliucinacijų. Nepamenu, tu ar kažkas kitas šitame forume kalbėjo apie reiškinį, kai diskusijoje stategiškai atsitraukiama nuo pradinių ambicingų teiginių ir įrodinėjamas tik kažkoks kur kas kuklesnis jų poaibis. Tai čia manau gaunasi kažkas panašaus.
Ir negavau patenkinamo atsakymo į mano pagrindinį klausimą toje iliustracijoje, tai leisiu sau pasikartoti.
Jei galėjo būti sudievinti tų laikų žmonėms nesuprantami gamtos reiškiniai, tai ar galėjo būti sudievinti ir vidiniai psichikos išgyvenimai (pvz., mintys, jausmai ar net haliucinacijos)? Taip/Ne/Kodėl.
Jei galėjo būti sudievinti tų laikų žmonėms nesuprantami gamtos reiškiniai, tai ar galėjo būti sudievinti ir vidiniai psichikos išgyvenimai (pvz., mintys, jausmai ar net haliucinacijos)? Taip/Ne/Kodėl.