Kažkas iš to uždirbs ir kartu žmonės nebadaus.Nomad wrote:NeužteksAr užteks pasakymo, kad reikia?Reiktų paaiškinti, kuo ir kam tai geriau.
Ar esame atsakingi už nepažįstamus žmones?
Sunkiai įsivaizduoju tokį modelį praktikoje. Beje dar greičiausiai bus ir "kažkas tuo piktnaudžiaus".Kažkas iš to uždirbs ir kartu žmonės nebadaus.
Jeigu turime dvi visiškai identiškas situacijas, tai ir rezultatai jose abejose bus vienodi. Kitaip sakant, jei žmogaus elgesiui dviejose situacijose sudarytos visiškai identiškos sąlygos, tai jis abiem atvejais pasielgs vienodai. Žinoma, tik tuo atveju, jei determinizmas yra tiesa. O kadangi elgiasi vienodai, tai jo apkaltinti veidmainiavimu negali.Ramzajus wrote:O kaip tu gali, taikydamas vienodą vertinimo kriterijų kitų žmonių poelgiams skirtingose situacijose, kaltinti juos vaidmainiavimu, nepasitelkdamas objektyvaus tų poelgių pagrindo?
Bet jeigu aš negaliu nieko apkaltinti veidmainiavimu ir tuo atveju, jei sąlygos šiek tiek skiriasi (pavyzdžiui, vienu atveju lavonas prieš nosį, kitu - televizoriuje), tai tokia sąvoka kaip "veidmainiavimas" apskritai nebetentka prasmės, nes neįmanoma nusakyti tokiols situacijos, kai aš ką nors juo galėčiau apkaltinti.
Vadinasi, su objektyviomis elgesio priežastimis tai niekaip nesusiję.
Ramzajau, bet tokiu atveju ir su moterimis išdykaujančio kunigo negalima apkaltinti veidmainyste, nes viena vertus širdyje jis jaučia, kad taip daryti yra labai blogai, todėl smerkia visus, taip darančius, kita vertus, jis jaučia begalinį potraukį moterims ir negali sau nieko padaryti. Ar jis - taip pat ne veidmainis? 
Tai kad jis nekeičia įsitikinimų kada jam patogu. Tiesiog labai žmogui nepasisekė, ir jis nesugeba atsispirti moterėlių žavesiui.Ramzajus wrote:OK, reiškia turim žmogų, keičiantį įsitikinimus kada jam patogu. Nelabai panašu į ankstesnio teiginio analogiją, bet dzin.
Ir kur veidmainiavimas?
O veidmainiavimas tame, kad tas kunigėlis mokina kitus kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis, nors pačiam tai sekasi nelabai kaip. Panašiai ir mano aprašytoje situacijoje - jei neaukoji pinigų alkstantiems, tai neturi jokios moralinės teisės smerkti tą, kuris neišgelbėjo vaiko, bet išsaugojo savo Ferrari.
Ramzajau, tu mane žudai. Gerai, tada sugalvosiu kokį nors nusistatymą situacijai su bėgiais... Ar tu turi nusistatymą, kad aukoti žmogaus gyvybę vardan niekingų materialinių gėrybių yra blogai?Ramzajus wrote:Tai juk tas pats, ką rašei Pir. 07 25, 2005 5:00 pm
Aš irgi situacijoms su kunigu galiu sugalvoti skirtumus:Ramzajus wrote:Na, aš jau rašiau, kuom šie pavyzdžiai skiriasi Pir. 07 25, 2005 5:26 pm
A) Aplink nėra nei vienos morterėlės.
B) Šalia yra viena arba daugiau moterėlių.
Kuriuo teiginiu?Ramzajus wrote:Tai reiškia, kad sutinki su mano teiginiu?
Absoliučiai nieko. Visus tris kartus aprašiau tą pačią situaciją. Aš pats nematau jokio skirtumo kaip pasakyti - ar kad įsitikinimai išliko, tik jais nesivadovaujama, ar kad jie išgaruoja kaip dūmas pamačius moterėlę - visa tai tik pažaidimas žodžiais. Esmė čia visai kita, Ramzajau... Jei tu tvirtini, kad tose situacijose su bėgiais ir su alkstančiais vaikais nėra jokios veidmainystės pasiremdamas vien tuo, kad ten yra kažkokie skirtumai, kurie nulemia žmogaus veiksmus, tai aš galiu tokių skirtumų rasti bet kokioje situacijose, šitaip parodydamas kad toks dalykas kaip veidmainystė apskritai egzistuoja. Duok man kokį nors veidmainystės pavyzdį, suprasi viską pats.Ramzajus wrote:Išduok paslaptį, ką davė tavo "pakeitimas" Pir. 07 25, 2005 7:14 pm?
Taip, o po to pabaigęs sueitį lips ant pakylėjimo ir visiems aiškins, kad tai blogis bet kokiu atveju.Ramzajus wrote:Puiku. Įtraukiam tai į kunigo įsitikinimus, kad A yra gėris, B - blogis ir jis nuoširdžiai ir neveidmainiaudamas manys, kad dulkintis A sąlygomis yra OK.
O tai kokį tu skirtumą matai pagalboje už tūkstančių kilometrų nuo bado mirštančiam vaikui, ir pagalboje už šimto metrų nuo tavęs esančiam vaikučiui, kurį tuoj suvažinės traukinys? Tipo, skirtumas tas kad vienas badauja o kitas ne ar kaip? Atsiprašau, bet nesuprantu. Kuo tuomet skirtųsi kunigėlio paaiškinimas-atmazas, kad kai moteris už tūkstančio km, tai su ja nu nu nu negalima, o kai už metro - tai viskas tvarkoj.Ramzajus wrote:Esmė ne skirtumuose, bet tame, kaip žmogus vertina skirtingas situacijas. Jei badaujantys vaikai man visiškai nerūpi, tai aš neveidmainiaudamas manysiu, kad nepadėti jiems yra OK.
Ramzajau, palikime kolkas šį nuklydimą su veidmainiavimu ramybėje. Man atrodo, šioje vietoje mūsų nesutarimo šaknis yra žymiai giliau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl tęstadami tik veltui gaišim laiką. Bandysiu paaiškinti kodėl.
Pirmiausia, tai mane nustebino neįtikėtinai didelė dozė iracionalizmo šioje temoje pasisakiusiųjų žodžiuose (kažin ar kuris iš jūsų drįstumėte save pavadinti iracionalistu, bet yra kaip yra). Pateiksiu kelias rišlesnes citatas, o vėliau jas pakomentuosiu.
Man, kaip ir jums visiems, nuolat tenka rinktis, kurią mokslinę teoriją ar hipotezę palaikyti. Čia mūsų sprendimų teisingumas priklauso nuo eksperimentų ir stebėjimų rezultatų, kitaip sakant, nuo faktų. Šioje srityje visi esame daugiau ar mažiau racionalūs, ir darydami pasirinkimą visuomet remiamės protu. Pasirinkdami tą teoriją, kuri tuo metu geriausiai atitinka faktus, ir jiems neprieštarauja, mes darome teisingą sprendimą, ir šiame procese vadovaujamės savo protu. Iracionalistai, tuo tarpu, tvirtina, kad darant sprendimą kuri teorija teisingiausia, protu remtis ne tik nebūtina, bet ir negalima.
Bet yra ir kita rūšis sprendimų - tai moraliniai sprendimai. Jie šiek tiek skiriasi nuo mano aukščiau aprašytų sprendimų tuo, kad racionaliai, argumentų pagalba jų teisingumo įrodyti neįmanoma. Kad ir kokius eksperimentus atliktume, mes tegalime pateikti juos savo sąžinei nuspręsti, ar sprendimas buvo teisingas ar ne. Mokslinėse teorijose, tuo tarpu, teisėjo vaidmenį atlieka ne sąžinė, o faktai.
Štai šioje vietoje mūsų keliai išsiskiria. Jūs nužygiuojate kartu su visais kitais iracionalistais, pataikaudami žmogaus silpnybėms bei aistroms ir tvirtindami, kad jei jau neįmanoma įrodyti moralinių sprendimų teisingumo, tai pats teisingiausias sprendimas yra elgtis taip, "kaip širdis liepia". Kitaip sakant, jei jau esame egoistai, tai geriausia su tuo susitaikyti ir tokiais ir būti. Nomad viename iš savo pasisakymų, kurį pacitavau, labai aiškiai išdėstė šį iracionalistinį požiūrį, kurį trumpai būtų galima užrašyti šitaip: "jei sprendimas neatitinka žmogaus psichologijos (kitaip sakant, jo silpnybių, o galbūt net ir labai bjaurių ydų), tai tas sprendimas yra klaidingas". Arba, kaip rašė Nomad (perfrazuosiu): "jeigu supratimas apie tai, kas yra gerai ir blogai (kitaip sakant, kaip reikėtų elgtis ir kaip nereikėtų), neatitinka realaus pasaulio (žmonių psichologijos, silpnybių bei ydų), tai velniop tą supratimą"
Aš su tokiu požiūriu visiškai nesutinku. Man rodos, tai dar pavojingiau už bet kokį "tikėjimą nepagrįstais dalykais", kurį jūs vienoje iš temų bandėte daužyti. Įžvelgėte demonus iracionalizme, tačiau tikriausiai nematote jokio pavojaus savo iracionalistiškuose samprotavimuose apie moralinius sprendimus.
Dabar, matyt, turėčiau šiek tiek pakalbėti apie racionalistinį požiūrį į tai. Moralinių sprendimų teisingumo, kaip jau minėjau, negalima niekaip įrodyti, tegalime tų sprendimų rezultatus pateikti savo sąžinei, ir tuomet spręsti kas teisinga, ir kas ne. Iracionalistai atmeta būtinybę protauti šiame procese, o aš manau kad tai ne tik kvaila - tai dar ir nusikaltimas. Nors proto pagalba ir neįmanoma sukurpti tokio argumento, kuris įrodytų vieno ar kito sprendimo teisingumą, protas mums gali padėti apsispręsti. Ar daug kam iš jūsų yra tekę apgailestauti dėl vieno ar kito sprendimo? Manau, kad taip. Tokių apgailestavimų būtų žymiai mažiau, jei žmonės prieš priimdami bet kokį moralinį sprendimą pateiktų savo sąžinei išprotautus to sprendimo rezultatus, o ne elgtųsi taip, kaip jiems tuo metu diktuoja jausmai.
Štai kaip pavyzdį paimkime mano pateiktą dilemą: jūs tvirtinate, kad to vaiko ant bėgių jums gaila, todėl jo išgelbėjimą laikote teisingu poelgiu, teisingu sprendimu. Tačiau gailesčio badaujantiems Afrikos vaikams nejaučiate, todėl jiems galima ir nepadėti, taigi tai nebus neteisingas poelgis. O juk būtent tokį požiūrį ir skelbia iracionalistai, pernelyg pataikaudami žmonių jausmams, silpnybėms bei ydoms, ir nuvertindami protą. Racionalus žmogus šioje situacijoje samprotautų visai kitaip: apsvarstęs kiekvieną situaciją, jis suprastų, kad ir ten, ir ten rezultatas yra labai panašus - mirtis. Toks žmogus čia gali pasitelkti ir vaizduotę - pabandyti tuos rezultatus įsivaizduoti, tegul jie ir vyksta už šimtų ar net tūkstančių kilometrų. Man atrodo, kad toks požiūris yra gerokai atsakingesnis, nes čia nebesivadovaujama kažkokiais ten vidiniais impulsais, o stengiamasi į situaciją pažvelgti kuo objektyviau, iš šalies.
Žinoma, su jumis, skeptikai, ne viskas taip paprasta Jūs kartais būnate ir labai racionalūs, kai svarstote kuris moralinis sprendimas yra teisingiausias. Štai kaip pavyzdį paimkime visiems gerai žinomą auksinę taisyklę: "nedaryk kitam to, ko nenorėtum kad darytų tau". Sprendimas vadovautis šia taisykle yra moralins sprendimas - taigi jo teisingumas negali būti įrodytas, tačiau galima sukurpti argumentą, kuris padėtų apsispręsti šia taisykle vadovautis. Jus neblogai pažinodamas, lažinuosi, kad argumentuodami vadovautumėtės mano aprašytu racionaliuoju moralinių sprendimų teisingumo įvertinimo metodu - savo sąžinei pateiktumėte išmąstytus šios taisyklės laikymosi bei nesilaikymo rezultatus. Taip taip, naudotumėte tą patį metodą, kurį užsispyrusiai atsisakote panaudoti šioje temoje. Tai ką gi su jumis, skeptikai, daryti?
Štai todėl, Ramzajau, mes ir nesutariame dėl to veidmainiavimo - nes naudojame visiškai skirtingus moralinių sprendimų teisingumo įvertinimo kriterijus.
Tai tiek,
Ateonas
Pirmiausia, tai mane nustebino neįtikėtinai didelė dozė iracionalizmo šioje temoje pasisakiusiųjų žodžiuose (kažin ar kuris iš jūsų drįstumėte save pavadinti iracionalistu, bet yra kaip yra). Pateiksiu kelias rišlesnes citatas, o vėliau jas pakomentuosiu.
Shaolin Mantis wrote:Siūlau susitaikyti su tuo. Susitaikyti su savimi. Svarbu negalvoti, kad kažkuo esi geresnis už kitus arba kad yra kažkokių blogesnių už tave. Ir svarbu nesigraužti dėl egoizmo. Egoizmas yra beveik instinktas. Tam tikru požiūriu, viską, ką žmogus daro, jis daro dėl savęs. Net tie, kurie aukoja viską badaujantiems vaikams, daro tai dėl savęs, dėl savo sąžinės, pasiaukojimas kitiems teikia jiems tam tikrą dvasinį ar kažkokį kitokį malonumą, kartais tikėjimą, kad tai "užsiskaitys" pomirtiniame gyvenime...
RB wrote:Gal būt tiesiog nėra jokio objektyvaus „gerai“ ir „blogai“. Moralė – psichologinis fenomenas, ir nėra jokių priežasčių tvirtinti, kad ji turi būti nuosekli. Moralu yra tai, kas man atrodo moralu. Jei man atrodo, kad moralu gelbėti vaiką, bet nusispjauti į Afrikos vaikus – vadinasi, man tai ir yra moralu.
Apskritai susidaro įspūdis, kad bandai atsieti moralę nuo kai kurių psichologinių, dažnai nesąmoningų, faktorių. IMHO, tai klaida. Sprendimų priėmimas – kompleksinis mechanizmas, kurį veikia eilė skirtingų dalykų. Kad ir labai skirtingo stiprumo dirgikliai šiuo atveju.
Dabar matyt jums kyla klausimas, kas man čia taip nepatinka. Pradėsiu iš toli.Nomad wrote:Jei gėrio/blogio supratimas neatitinka realaus pasaulio, tai tikrai ne realaus pasaulio problema. Šiuo atveju realus pasaulis turima omenyje žmogaus psichologija.
Man, kaip ir jums visiems, nuolat tenka rinktis, kurią mokslinę teoriją ar hipotezę palaikyti. Čia mūsų sprendimų teisingumas priklauso nuo eksperimentų ir stebėjimų rezultatų, kitaip sakant, nuo faktų. Šioje srityje visi esame daugiau ar mažiau racionalūs, ir darydami pasirinkimą visuomet remiamės protu. Pasirinkdami tą teoriją, kuri tuo metu geriausiai atitinka faktus, ir jiems neprieštarauja, mes darome teisingą sprendimą, ir šiame procese vadovaujamės savo protu. Iracionalistai, tuo tarpu, tvirtina, kad darant sprendimą kuri teorija teisingiausia, protu remtis ne tik nebūtina, bet ir negalima.
Bet yra ir kita rūšis sprendimų - tai moraliniai sprendimai. Jie šiek tiek skiriasi nuo mano aukščiau aprašytų sprendimų tuo, kad racionaliai, argumentų pagalba jų teisingumo įrodyti neįmanoma. Kad ir kokius eksperimentus atliktume, mes tegalime pateikti juos savo sąžinei nuspręsti, ar sprendimas buvo teisingas ar ne. Mokslinėse teorijose, tuo tarpu, teisėjo vaidmenį atlieka ne sąžinė, o faktai.
Štai šioje vietoje mūsų keliai išsiskiria. Jūs nužygiuojate kartu su visais kitais iracionalistais, pataikaudami žmogaus silpnybėms bei aistroms ir tvirtindami, kad jei jau neįmanoma įrodyti moralinių sprendimų teisingumo, tai pats teisingiausias sprendimas yra elgtis taip, "kaip širdis liepia". Kitaip sakant, jei jau esame egoistai, tai geriausia su tuo susitaikyti ir tokiais ir būti. Nomad viename iš savo pasisakymų, kurį pacitavau, labai aiškiai išdėstė šį iracionalistinį požiūrį, kurį trumpai būtų galima užrašyti šitaip: "jei sprendimas neatitinka žmogaus psichologijos (kitaip sakant, jo silpnybių, o galbūt net ir labai bjaurių ydų), tai tas sprendimas yra klaidingas". Arba, kaip rašė Nomad (perfrazuosiu): "jeigu supratimas apie tai, kas yra gerai ir blogai (kitaip sakant, kaip reikėtų elgtis ir kaip nereikėtų), neatitinka realaus pasaulio (žmonių psichologijos, silpnybių bei ydų), tai velniop tą supratimą"
Aš su tokiu požiūriu visiškai nesutinku. Man rodos, tai dar pavojingiau už bet kokį "tikėjimą nepagrįstais dalykais", kurį jūs vienoje iš temų bandėte daužyti. Įžvelgėte demonus iracionalizme, tačiau tikriausiai nematote jokio pavojaus savo iracionalistiškuose samprotavimuose apie moralinius sprendimus.
Dabar, matyt, turėčiau šiek tiek pakalbėti apie racionalistinį požiūrį į tai. Moralinių sprendimų teisingumo, kaip jau minėjau, negalima niekaip įrodyti, tegalime tų sprendimų rezultatus pateikti savo sąžinei, ir tuomet spręsti kas teisinga, ir kas ne. Iracionalistai atmeta būtinybę protauti šiame procese, o aš manau kad tai ne tik kvaila - tai dar ir nusikaltimas. Nors proto pagalba ir neįmanoma sukurpti tokio argumento, kuris įrodytų vieno ar kito sprendimo teisingumą, protas mums gali padėti apsispręsti. Ar daug kam iš jūsų yra tekę apgailestauti dėl vieno ar kito sprendimo? Manau, kad taip. Tokių apgailestavimų būtų žymiai mažiau, jei žmonės prieš priimdami bet kokį moralinį sprendimą pateiktų savo sąžinei išprotautus to sprendimo rezultatus, o ne elgtųsi taip, kaip jiems tuo metu diktuoja jausmai.
Štai kaip pavyzdį paimkime mano pateiktą dilemą: jūs tvirtinate, kad to vaiko ant bėgių jums gaila, todėl jo išgelbėjimą laikote teisingu poelgiu, teisingu sprendimu. Tačiau gailesčio badaujantiems Afrikos vaikams nejaučiate, todėl jiems galima ir nepadėti, taigi tai nebus neteisingas poelgis. O juk būtent tokį požiūrį ir skelbia iracionalistai, pernelyg pataikaudami žmonių jausmams, silpnybėms bei ydoms, ir nuvertindami protą. Racionalus žmogus šioje situacijoje samprotautų visai kitaip: apsvarstęs kiekvieną situaciją, jis suprastų, kad ir ten, ir ten rezultatas yra labai panašus - mirtis. Toks žmogus čia gali pasitelkti ir vaizduotę - pabandyti tuos rezultatus įsivaizduoti, tegul jie ir vyksta už šimtų ar net tūkstančių kilometrų. Man atrodo, kad toks požiūris yra gerokai atsakingesnis, nes čia nebesivadovaujama kažkokiais ten vidiniais impulsais, o stengiamasi į situaciją pažvelgti kuo objektyviau, iš šalies.
Žinoma, su jumis, skeptikai, ne viskas taip paprasta
Jūs kartais būnate ir labai racionalūs, kai svarstote kuris moralinis sprendimas yra teisingiausias. Štai kaip pavyzdį paimkime visiems gerai žinomą auksinę taisyklę: "nedaryk kitam to, ko nenorėtum kad darytų tau". Sprendimas vadovautis šia taisykle yra moralins sprendimas - taigi jo teisingumas negali būti įrodytas, tačiau galima sukurpti argumentą, kuris padėtų apsispręsti šia taisykle vadovautis. Jus neblogai pažinodamas, lažinuosi, kad argumentuodami vadovautumėtės mano aprašytu racionaliuoju moralinių sprendimų teisingumo įvertinimo metodu - savo sąžinei pateiktumėte išmąstytus šios taisyklės laikymosi bei nesilaikymo rezultatus. Taip taip, naudotumėte tą patį metodą, kurį užsispyrusiai atsisakote panaudoti šioje temoje. Tai ką gi su jumis, skeptikai, daryti?Štai todėl, Ramzajau, mes ir nesutariame dėl to veidmainiavimo - nes naudojame visiškai skirtingus moralinių sprendimų teisingumo įvertinimo kriterijus.
Tai tiek,
Ateonas
Kodėl "silpnybes" vadini silpnybėmis? Ar yra kažkokie objektyvūs kriterijai, ar remiesi savo požiūriu norėdamas paremti savo požiūrį (ratas)?"jeigu supratimas apie tai, kas yra gerai ir blogai (kitaip sakant, kaip reikėtų elgtis ir kaip nereikėtų), neatitinka realaus pasaulio (žmonių psichologijos, silpnybių bei ydų), tai velniop tą supratimą"
Kodėl silpnybes vadinu silpnybėmis? Nagi, pagalvokim... Hmmm... O kodėl traktorius vadinu traktoriais? Debesis debesimis? Sviestą sviestu? A, Nomad?Nomad wrote:Kodėl "silpnybes" vadini silpnybėmis? Ar yra kažkokie objektyvūs kriterijai, ar remiesi savo požiūriu norėdamas paremti savo požiūrį (ratas)?
Pagalvok prieš rašydamas. O jei nežinai, ką reiškia "silpnybė", tai klausk. Pabandysiu labai protingai atsakyti.
Ateonas
Tik šioje situacijoje kalbame ne apie veikimą (darymą), o apie neveikimą. Taigi, tavo pacituota taisyklė nėra pakankama. Reikėtų ją išplėsti iki „daryk kitam tai, ką norėtum, kad darytų tau“. Iki kokio absurdo tai gali privesti – akivaizdu (žr. autoritetingo moralės specialisto poručiko Rževskio pasisakymą šiuo klausimu).Ateonas wrote:Štai kaip pavyzdį paimkime visiems gerai žinomą auksinę taisyklę: "nedaryk kitam to, ko nenorėtum kad darytų tau".
Beje, grįžtant prie klausimo apie aukojimą – ar pagal tavo nuosekliai moralias pažiūras moralu būtų sau pasilikti nors truputį daugiau nei reikia minimaliam pragyvenimui? Juk tu gali gyventi maitindamasis tik duona, o pinigai tam pakeliui sviesto, kurį nusipirkai, gal būt būtų galėję išgelbėti kažkam gyvybę...
RB, aš čia nediskutuosiu ar ta taisyklė pakankama ar ne, nes nemanau kad tai kažkas esminio ar svarbaus. Pavyzdys ir tiek. Tačiau įdomu tai, kad šią taisyklę "papildęs", tu ją atmeti. Kokiu pagrindu? Taip taip - vadovaujiesi protu, atsižvelgi į galimas tokios taisyklės laikymosi pasekmes. Taigi dėkui už akivaizdų patvirtinimą to, ką ir norėjau pasakyti - vadovaujamės protu, kai tai mums patinka, ir būname iracionalūs, kai nepatinka (arba kai žūtbūt norime sudoroti Ateoną). Tai labai nenuosekluRB wrote:Tik šioje situacijoje kalbame ne apie veikimą (darymą), o apie neveikimą. Taigi, tavo pacituota taisyklė nėra pakankama. Reikėtų ją išplėsti iki „daryk kitam tai, ką norėtum, kad darytų tau“. Iki kokio absurdo tai gali privesti – akivaizdu (žr. autoritetingo moralės specialisto poručiko Rževskio pasisakymą šiuo klausimu).
Tai jau būtų atskiras klausimas, nors jis tikrai nėra mažiau svarbus. Šia savo tema tenorėjau parodyti, kad kai kuriais atvejais mūsų elgesys būna labai nenuoseklus - panašiose situacijose spredimai kardinaliai skiriasi. O kur turėtų būti ta riba, kiek reikia aukoti, tai tikrai negaliu pasakyti. Manau, kad ča reikėtų mąstyti taip, kaip siūliau Nomad: jei manai, kad tas žmogus ant bėgių turėtų kažką paaukoti vardan vaiko gyvybės, tai lygiai tiek pat turėtum būti pasiryžęs paaukoti ir tu pats. Jei manai, kad tas žmogus turėtų atsisakyti visų patogumų, tai analogiškoje situacijoje jų turėtum atsisakyti ir tu. O aš pats kolkas negaliu įvardinti jokio visiems žmonėms būtino standarto (jei toks apskritai gali būti), nes tiesiog apie tai negalvojau.RB wrote:Beje, grįžtant prie klausimo apie aukojimą – ar pagal tavo nuosekliai moralias pažiūras moralu būtų sau pasilikti nors truputį daugiau nei reikia minimaliam pragyvenimui? Juk tu gali gyventi maitindamasis tik duona, o pinigai tam pakeliui sviesto, kurį nusipirkai, gal būt būtų galėję išgelbėti kažkam gyvybę...
Ateonas
Kitaip tariant, pats nežinai, kodėl tai yra silpnybės. Ne pirmas kartas kai tavo moralės supratimas šakėmis ant vandens rašytas, ir dar kaltini kitus nenuoseklumuKodėl silpnybes vadinu silpnybėmis? Nagi, pagalvokim... Hmmm... O kodėl traktorius vadinu traktoriais? Debesis debesimis? Sviestą sviestu? A, Nomad?
Pagalvok prieš rašydamas. O jei nežinai, ką reiškia "silpnybė", tai klausk. Pabandysiu labai protingai atsakyti.
Bet nesugebėjai net parodyti, kad tos situacijos yra panašiosŠia savo tema tenorėjau parodyti, kad kai kuriais atvejais mūsų elgesys būna labai nenuoseklus - panašiose situacijose spredimai kardinaliai skiriasi.
Nomad, apie ką tu čia vabščie šneki? Aš nežinau, kodėl "tai" yra silpnybės? Kas tas "tai", Nomad? Tu čia manęs klausi kodėl silpnybės yra silpnybės? Tapatumo dėsnis, blemba. Viena iš pagrindinių logikos taisyklių. A yra A, debesys yra debesys, o silpnybės yra silpnybės.Nomad wrote:Kitaip tariant, pats nežinai, kodėl tai yra silpnybės. Ne pirmas kartas kai tavo moralės supratimas šakėmis ant vandens rašytas, ir dar kaltini kitus nenuoseklumu
Stebini. Labai stebini.
Tas panašumas buvo paaiškintas jau pirmoje žinutėje. O štai esminių skirtumų, galinčių įtakoti moralinio sprendimo teisingumą, pateikta nebuvo. Na, išskyrus tuos, iš kurių tegalima padaryti išvadą, jog moralinių sprendimų teisingumas atvirkščiai proporcingas atstumui iki lavono. Tiesa, tu net nesupratai kodėl tai absurdas. Gal neduota.Nomad wrote:Bet nesugebėjai net parodyti, kad tos situacijos yra panašios